Vilniaus universiteto Kauno fakulteto magistrantūros studijų programos Viešojo diskurso lingvistika studentė Jolanta Vasiliauskaitė studijuoti į puikiai pažįstamas auditorijas grįžo po daugiau nei 10 m. pertraukos. Čia baigusi Lietuvių filologijos ir reklamos bakalauro studijas ieškojo savęs darbo rinkoje ir nedrąsiai puoselėjo svajonę stiprinti savo kūrybinius sugebėjimus, tad dėstytojų priminimas apie galimybę tęsti studijas antrojoje pakopoje tapo sudėtingų, tačiau malonių permainų lavina. Besimėgaudama studijomis ji nusprendė pasinaudoti ir universiteto teikiama galimybe dalyvauti Erasmus mainų programoje, kur pusę metų studijavo Italijoje, Bolonijos universitete. „Kiekvienam lingvistui vertėtų pastudijuoti užsienyje, suvokti savo studijų pritaikomumą, jų išskirtinę reikšmę bendrame visuomenės vystymosi mechanizme ir begalines profesines galimybes. Nuostabu, kad šiuolaikinių iššūkių akivaizdoje kalba ne tik lieka aktuali, bet ir atlieka gan svarbų vaidmenį“, – sako ji.
Praktiškas svajonės išpildymas
„Toks jausmas, kad viskas stoja į savo vietas,“ – šypsosi studentė. - „Dar prieš stojant į magistrantūrą buvo kilusi mintis išvykti į Italiją studijuoti, pakeisti aplinką, atrasti save iš naujo kitoje aplinkoje“, – atvirauja J. Vasiliauskaitė. Rinktis būtent šią šalį ji nusprendė pliusus ir minusus apsvarsčiusi praktiškai – buvo girdėjusi, kad anglų kalba vietiniai kalba vidutiniškai, tad nebūtų diskomforto vieną kitą žodį ir pamiršus. „Nevisiškai pasitikėjau savo anglų kalbos žiniomis, nes kasdienėje veikloje nesusidurdavau su poreikiu kalbėti angliškai. Tokioje šalyje, pamaniau, turėčiau mažiau kompleksuoti dėl savo kalbėjimo sugebėjimų“, – aiškina studentė. Kitas motyvas, viliojęs vykti studijuoti į Italiją, buvo noras patirti legendomis apipintą vietinių gyvenimo būdą, prisiliesti prie šalies kultūros ir, naudojantis studentiško gyvenimo privilegijomis, grožėtis supančia aplinka.
Noras visiškai pakeisti aplinką
„Pamąstydavau, tačiau taip ir nesiryžau stoti į universitetą Italijoje“, – prisipažįsta J. Vasiliauskaitė. Pirmo kurso pabaigoje prisiminusi šį norą ir nusprendė pasinaudoti Erasmus programa. „Tuo metu turėjau nuolatinį darbą, buvau susikūrusi pakankamai saugią aplinką čia Lietuvoje, tačiau jaučiau, kad neapleidžia mintis, jog reikia stipraus pokyčio, norisi pabūti vienai, be supančios socialinės grupės, bręsta laikas kažką keisti iš esmės“, – pasakoja magistrantė. Po studijų Bolonijos universitete jos neapleidžia jausmas, kad studijos pasirinktos teisingai. „Lietuvoje dar gan ribotai suvokiame lingvisto profesines galimybes. Ne kartą esu paklausta, ar po studijų būsiu mokytoja“, – pasakoja Jolanta. Patirtis užsienyje jai padėjo suprasti, kad kalba yra viena esminių dabartinio pasaulio ašių technologiniu ir geopolitiniu atžvilgiu.
Nauji žmonės – nauji iššūkiai
Pasak studentės, pretenduoti į Erasmus+ programą nebuvo sudėtinga. Tereikėjo užpildyti anketą ir argumentuotai pagrįsti savo norą vykti studijuoti į pasirinktą miestą. „Praėjus atranką taip pat nebuvo sudėtinga pildyti dokumentus, viskas buvo nuosekliai paaiškinta ir visada atsakyta į iškilusius klausimus“, – sako J. Vasiliauskaitė. „Nuotykiai prasidėjo nuo to, kad Bolonija – studentų miestas, tad gyvenamą vietą rasti itin sudėtinga. Teko pavargti net kelis mėnesius, kol radau kur apsigyventi“, – pasakoja Jolanta. Galimybė įsikurti pas mielą bendraamžę merginą iš Argentinos tapo antru iššūkiu. „Nugalėti baimę kalbėti tik užsienio kalba buvo nemenkas spyris pačiai sau, tačiau sąmoningai neieškojau į tą patį miestą vykstančių lietuvių, kad kuo dažniau tektų bendrauti su kitataučiais žmonėmis“, – aiškina ji.
Pakerėjo istorinė aplinka
„Pabuvojus Bolonijoje puikiai suprantu, kodėl miestas vadinamas „La Dotta“ – „išsimokslinusiu“ miestu“, – pasakoja Jolanta. Bolonija garsėja seniausiu ir garsiausiu Europoje universitetu – „Università di Bologna – Alma mater studiorum“, įkurtu dar 1088 m. „Esu jautri estetikai, tad neabejotinai pirmiausia mane sužavėjo Bolonijos universiteto architektūros grožis ir didybė, seniausiomis freskomis išdailintos auditorijų lubos, koridorius puošiančios skulptūros, kurios vertė jaustis ypatingai, lyg muziejuje. Jaučiausi nusikėlusi į praeitį“, – įspūdžiais dalinasi magistrantė. Ne tik universitetas, bet ir miestas pulsuoja istorija ir vertingu paveldu, kuriuo didžiuojasi vietiniai gyventojai, stebisi ir grožisi turistai ar ten siekti aukštojo mokslo plūstantys studentai. „Manau, kad panaši dvasia ir Vilnius universitete, kur laiko patikrinta klasika susiduria su modernia realybe. Studijuodamas įgyji ne tik žinias, bet ir bendrystę, tokį pasididžiavimo jausmą, kad esi dalis įtakingos mokslo įstaigos, kad gali savo indėliu prisidėti sprendžiant realias problemas ir kuriant ateitį“, – sako Jolanta Vasiliauskaitė.
Sužavėjo dėstytojų darbo metodika
„Nors anglų kalba dėstomų dalykų Bolonijos universitete pasirinkimas pagal mano studijų programą nebuvo didelis, galiausiai pavyko pasirinkti naudingas ir šiomis dienomis aktualias temas gvildenančias paskaitas. Viena įsimintinesnių buvo humanitarinės komunikacijos paskaita, dėstoma Pierluigi Musarò, kurios metu sužinojome, kaip šių laikų technologijomis ir medija perduodama žinia apie pasaulyje vykstančias negandas: pabėgėlių, migrantų problema, COVID-19, karas ir kt.“, – pasakoja J. Vasiliauskaitė. Pasak jos, tokios jautrios temos paskaitose buvo paliečiamos studentus įtraukiant į diskusijas, dėstytojui dalijantis asmeninėmis patirtimis ir kūrybinėmis užduotimis. Tekdavo, pavyzdžiui, komandoje per 20 min. sukurti istoriją apie šeimą, patyrusią negandą, ir užrašyti tai kaip pasakojimą, netgi žaisti žaidimus.
Mokslas – galimybė pažvelgti į save
„Įsiminė paskaita, kai dėstytojas pakvietė visus išeiti į universiteto kiemelį ir žaidimo forma pažinti vienas kitą kaip asmenybę, metė iššūkį pasijausti galbūt ne taip patogiai, tačiau iššaukiant vertingų įžvalgų apie pačius save“, – dalijasi studentė. Jai įsiminė ir viena pirmųjų kūrybinių užduočių, kuri taip pat buvo skirta studentams geriau pažinti vienas kitą – sukurti 2 min. vaizdo klipą apie save. „Šaunu, kad dėstytojai studentams geba ne tik suteikti vertingų žinių, bet ir išlaisvina jų kūrybiškumą“, – džiaugiasi Jolanta. Pasak jos, šis aspektas sieja Bolonijos ir VU KNF dėstytojus.
Vienintelis patarimas – klausyti širdies
„Parsivežta pamoka neabejotinai yra klausyti savo širdies balso ir pasikliauti juo, nes jis veda prie atradimų, kurių reikia. Kaip ir nebijoti iššūkių ir pokyčių, nors jie ne visada patogūs, bet praturtina gyvenimą naujomis patirtimis, įžvalgomis, istorijomis ir naujai sutiktais žmonėmis. Bolonijoje taip pat teko sutikti bendraminčių, kurie būdami jau gerokai virš 30 m. ryžosi pokyčiams ir išvyko studijuoti į kitą miestą, paliko nusistovėjusią rutiną ir darbus savo gimtojoje šalyje“, – sako pašnekovė.