Vilniaus universitete Kaune balandžio pabaigoje viešėjo dėstytojai iš Jungtinių arabų emiratų (JAE). Zayed universiteto profesorė  Omnia Amin ir jos kolega Peter Hassall skaitė paskaitas ir vadovavo kūrybinio rašymo dirbtuvėms. Balandžio 21 d. jose dalyvavo ne tik  įvairių VU Kauno humanitarinio fakulteto studijų programų studentai ir dėstytojai, bet ir mokiniai iš Kauno miesto gimnazijų. Dirbtuvių dalyviai buvo supažindinti su trumpos istorijos rašymo idėja ir patys pabandė parašyti 50 žodžių istoriją laisva tema.

Jūsų dėmesiui – šio vizito organizatorės dr. Jūratės Radavičiūtės (Užsienio kalbų katedra) pokalbis su profesore O. Amin.

Kokie Jūsų įspūdžiai apie Kūrybinio rašymo dirbtuves mūsų fakultete?

Pirmiausia, noriu padėkoti už puikią organizaciją prieš renginį ir jo metu. Buvo smagu pamatyti tokį didelį būrį dalyvių. Manau, kad idėja į renginį pakviesti ne tik studentus, bet ir mokinius, paskatins daugiau institucijų pasidomėti šia idėja.

Viskas, ko mes prašėme, buvo parengta: patalpa su projektoriumi, kūrybinių darbų paroda bei tinkama patalpa, kurioje studentai galėjo patogiai dirbti.  Smagu, kad užsiėmime dalyvavo ne tik studentai, bet ir dėstytojai; jie taip pat galėjo susipažinti su trumpų istorijų rašymo idėja, kurią galės panaudoti savo paskaitose.

Kaip gimė trumpų istorijų konkurso idėja?

Šios idėjos sumanytojas – mano kolega Peter Hassall. Peter vadovavo Zayed universiteto Knygų klubui, kurio nariai buvo skatinami skaityti ir tobulinti savo anglų kalbos įgūdžius. Kadangi mūsų studentai nemėgsta skaityti ir redaguoti savo rašto darbų, Peter sugalvojo 50 žodžių kūrybinio rašymo konkursą, kuris juos paskatintų ne tik rašyti angliškai, bet ir redaguoti savo tekstą. Idėja buvo sėkminga – studentai susidomėjo kūrybiniu rašymu.

Aš prie šios idėjos prisijungiau vėliau, kai Peter manęs paprašė išversti trumpąsias istorijas į studentų gimtąją arabų kalbą, tuo siekdamas parodyti, kokie svarbūs yra jų kūriniai ir kaip jie skamba autorių gimtąja kalba. Ši puiki mintis paskatino studentus didžiuotis savo darbu, suvokti jo svarbą ir skatinti tarpkultūrinį pažinimą.

Konkurse dalyvaujantys studentai savo darbus pasirašydavo išgalvotais vardais, nes tik taip galėjo drąsiai reikšti savo mintis, neatskleisdami savo tapatybės draugams iri šeimos nariams. Man, kaip anglų literatūros dėstytojai, buvo svarbu, kad jie nebijotų atskleisti savo kūrybiškumo ir sutiktų, kad jų kūriniai būtų spausdinami bei viešinami. Priklausydami konservatyviai visuomenei, kurioje rašytojo darbas nėra laikomas prestižiniu ar tinkamu, pavyzdžiui, moterims, jie nenoriai pasirašydavo savo tikraisiais vardais. Tačiau istorijų vertimas į arabų kalbą paskatino studentus atsiverti ir atskleisti savo tikruosius vardus.

Ar pastebėjote kultūrinių skirtumų tarp šio konkurso, kuris organizuojamas įvairiose pasaulio šalyse, dalyvių ar jų istorijų?

Skaitydama istorijas pastebėjau, kad studentai iš įvairių kultūrų domisi skirtingais dalykais. Kadangi šis konkursas suteikia galimybę studentams iš įvairių pasaulio kraštų susipažinti su jų bendraamžių kūryba, jie žino, kad ir jų darbus skaitys studentai iš Japonijos ar JAE. Tarptautiškumas ir tarpkultūriškumas motyvuoja kurti ir dalintis savo istorijomis su kitais, todėl tikiu, kad ši idėja ateityje taps vis populiaresnė.

Kūrybinio rašymo dirbtuvėse Kaune dalyvavo dėstytojai, studentai ir mokiniai. Kaip, Jūsų nuomone, jie galėtų įsijungti į tarptautinę kūrybinio rašymo bendruomenę, kokius būdus rekomenduotumėte?

Jei fakultete nėra Knygų klubo ar kūrybiniam rašymui skirtos erdvės, mokytojai ir dėstytojai galėtų organizuoti šį konkursą savo užsiėmimų metu. Tai galėtų būti puiki pradžia. Jei tai neįmanoma, fakultetas ar mokykla gali organizuoti kūrybinio rašymo užsiėmimą kartą per metus ar per semestrą ir sukviesti visus norinčius jame dalyvauti.

Peter taip pat yra sukūręs tinklapį, kuriame studentai gali registruotis ir publikuoti savo istorijas. Ši alternatyva gali tikti ir tiems, kurie nori dalyvauti kūrybinio rašymo užsiėmimuose, tačiau dėl tam tikrų priežasčių negali atvykti į konkursą numatytu laiku.

Jūs esate perskaičiusi daugybę istorijų. Ar turite savo mėgstamiausią pasakojimą, kuriuo norėtumėte pasidalinti su mumis?

Turiu prisipažinti, kad yra viena istorija, kuri man ypač brangi. Ją parašė Zayed universiteto studentė ir ji vadinasi „Moteris su abaja “(A Lady in an Abaya). Tai puikiai parašyta istorija apie emiratų kultūrą.

I walk the night desert: a dark mist in the

dryness of your existence. You feed from me

because I have an abundance when there is

no light. You fear me for what I might take

from you, but the fear is tempered with love:

a love, secret and black.

Ačiū už pokalbį. Tikiuosi, kad perskaičiusi lietuviškas istorijas, jose taip pat atrasite kažką įsimintino.