Intriguojančiu pavadinimu „I want to play a game“, daugeliui primenančiu siaubo filmą „Pjūklas“, ypatingo dėmesio siekė performansas, kurį Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete kovo 6 dieną  sumanė viešnios iš Zagrebo, postmodernaus meno galerijos „Kontejner“ atstovės.

Kas gi ten vyko?

Kultūros vadybos pirmo ir trečio kurso studentai tris dienas bendravo su  Olga Majcen Linn ir Sunčica Ostoić iš Zagrebo. Kūrybingų menininkių iš Kroatijos vadovaujami būsimieji kultūros vadybininkai įgyvendino ne įprastą renginį, kurio tikslas – šviesti, informuoti ar motyvuoti, o surengė tikrai netikėtą atrakciją visiems dalyvavusiems.

Ilgosios pertraukos metu visi studentai ir dėstytojai buvo pakviesti tapti renginio dalyviais. Susidomėjusius ir išdrįsusius dalyvauti smalsuolius 10-oje auditorijoje pasitiko rimti juodai vilkinčių ir nebylių kultūros vadybos studentų žvilgsniai. Tokioje  paslaptingoje ir intriguojančioje aplinkoje atėjusiems buvo surišamos rankos ir kojos, o tada  juos pernešdavo į kitą auditoriją, kur tvyrojo nejauki tyla ir buvo tik laikraščiais išklotos grindys bei veiksmą filmuojanti kamera. Dalyvaujantys  nežinojo, ko laukti ir tikėtis, kaip elgtis tokiomis aplinkybėmis.  Paslėptoji performanso idėja – išsilaisvinimas – buvo žinoma tik šio meninio veiksmo publikos akivaizdoje organizatoriams.

Ką jautė organizatoriai?

Daugiausiai abejonių organizatoriams kilo dėl to, ar dalyviai leis juos surišti. Tačiau nerimą greitai išsklaidė akcijoje dalyvavusių studentų ir dėstytojų susidomėjimas. Pasak vienos iš performanso organizatorių, Vandos Girdenytės, buvo labai įdomu stebėti, kaip reaguoja žmonės, kuriems surišamos kojos ir rankos, tačiau džiugu, kad nė vienas neišsigando ir nepabėgo. Taigi, pirmoji organizatorių užduotis – sudominti, buvo pasiekta. Kita ypatinga  užduotis – išlaikyti tylą ir rimtį, kad būtų  sukurta baugi atmosfera. Darniai dirbę komandomis būsimieji kultūros vadybininkai ir su šia užduotimi lengvai susidorojo. Matyt, padėjo vienas eksperimentas, kai pirmosios dienos susitikime su viešniomis iš Zagrebo meno galerijos „Kontejner“ studentai mokėsi ištverti 20 minučių neištardami nė žodžio ir žiūrėdami vienas kitam į akis.

Kokie jausmai ir emocijos užplūdo organizatorius po performanso? „Puiku. Keista. Įdomu. Intriguoja. Paslaptinga. Smagu“,  – teigiamomis emocijomis dalijosi visi po renginio. „Manau, tai buvo puiki patirtis mums. Susipažinome su menininkėmis, kurios įkvėpė mus naujoms idėjoms ir panašiems  performansams mūsų fakultete“ – sakė Rusnė Jankūnaitė, viena iš aktyviai prisidėjusių prie idėjos įgyvendinimo. 

Kaip jautėsi dalyviai? 

Kūrybingas renginys performansas „I want to play a game“ visiems paliko nepamirštamų įspūdžių ir patirties. „Nusileidęs į rūsį ir pamatęs akmeninius studentų veidus prisiminiau Šekspyro žodžius, jog gyvenimas yra scena, o mes – tik aktoriai. Kitoje patalpoje pavyko greitai išvaduoti rankas ir kojas bei padėti kolegei. Tai buvo įdomi patirtis, kaip išeinama iš saugumo būsenos,“ – apie performansą atsiliepė Donatas Pilinkus, Filosofijos ir kultūros katedros vedėjas.

Pasak dalyvavusių, drąsiai jautėsi tie, kurie  atpažino organizatorius ir jais pasitikėjo, tačiau buvo ir tokių, kuriems  buvo nejauku, bet smalsumas nugalėjo ir paskatino dalyvauti. Kai kuriems tai priminė tikrą pagrobimą, o ne žaidimą. „Tačiau vos atpažinau veidus, baimė iš karto atslūgo ir norėjau kuo greičiau išsilaisvinti ir pasprukti,“  – pasakojo viena studentė.

          VU KHF kultūros vadybos I k. studentė Greta Gečaitė