Paskaitą „Šarūno Saukos ir Sigito Parulskio elgesio taisyklės iš beprasmybės pojūčio“ gegužės 14 d. VU Kauno humanitariniame fakultete skaitė literatūrologė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotoja dr. Gintarė Bernotienė. Literatūros ir dailės santykio ekspertė fakulteto studentams ir dėstytojams pristatė šių laikų menininkų – rašytojo Sigito Parulskio ir dailininko Šarūno Saukos – duetą.
Mokslininkė kūrėjus lygino pasitelkdama Š. Saukos paveiksle „Šventykla“ pavaizduotą besišlapinančio berniuko suirusioje šventykloje vaizdinį ir primindama visiems jo atkartojimą S. Parulskio tekstuose, pavyzdžiui kūrinyje „Kristaus laiškas motinai“. Anot pranešėjos, jos tikslas – išeksponuoti bendrą šių autorių deklaruojamą barbarišką pasaulėžiūrą – laukinį maištą, neigimą, baimę, pasibjaurėjimą ir šleikštulį keliančius vaizdinius, šventvagystę mene. Abu kūrėjai, kaip teigė literatūrologė, akcentuoja žmogiškosios egzistencijos krizę, kurią sucementuoja amžiaus be Dievo, akimirkos be Apvaizdos samprata. Autodestrukciją, natūralizmą, groteską, siurrealistines transformacijas, grožio ir mirties vienovę, tuštumą, Dievo mirtį pranešėja įvardijo kaip pagrindinius menininkų raiškos bruožus.
S. Parulskis, G. Bernotienės teigimu, tekstuose neigia krikščionybę kaip tikėjimą, jį dekonstruoja, išbando ir pristato tik kaip kultūros tekstą. Su maišto programa, anot literatūrologės, abu autoriai sustingsta tarsi tarpdury: jiems transcendencijos durys užtrenktos, o prieš akis – tik kūno vaizdiniai. Š. Saukos paveikslai šokiruoja atvirais mėsos, brutalaus natūralizmo, žemųjų instinktų tenkinimo vaizdais ir, mokslininkės teigimu, jam tai iš tikrųjų yra gražu. Įdomu, kad personažais dailininkas renkasi pats save. S. Parulskio poezijoje atsikartoja ta pati žemiška žmogaus pusė, mėsos vaizdiniai. Žemiškųjų instinktų tenkinimas autorių kūryboje pabrėžia dvasinę atrofiją.
Pranešėja kalbėdama pabrėžė, kad kanibalizmas abiejų menininkų kūriniuose išniekina žmogų kaip nevalgomą objektą. Š.Saukos paveiksluose apstu kūniškos autodestrukcijos: vaizduojami kūnai-dešros, įvairūs kūno gabalai. O S. Parulskio tekstuose pateikiama degradavusio kūno simbolika – vyne ir vėmaluose išmirkusi žmogiena. Gyvybės nuvertinimo problematika ironiškai ir absurdiškai perteikiama, G. Bernotienės teigimu, šiose S. Parulskio eilutėse apie žuvusį draugą: „O vieną rytą mes išgirstam / danguj pragaro balsą: / Petras / pavirtęs į Piotrą bet nepavirtęs / į uolą – užsimuša.“
Kančios prilyginimas papuošalams, anot pranešėjos, – svarbiausias Š. Saukos iššūkis, provokacija. Paveiksle „Pasipuošęs žmogus“ , G. Bernotienės teigimu, perteikta kančia ir malonumas ritualo pavidale, o nuogumu paveiksle parodomas egzistencinis šaltis.
Dar viena šokiravusi mokslininkės įžvalga, kad gyvulio ir Dievo kūno mėsa abiems autoriams yra tapatu (paveikslas „Įvykis ant kalno“). S. Parulskio eilėraštyje „Tariamas sugrįžimas“ ši mintis taip pat deklaruojama: „Minios prie tvartų laukia skerdienos ir Kristaus“. Pasak viešnios, gyvuliškumo ir žmogiškumo paralelė iškelia ir socialinę problemą.
Pranešime literatūrologė G. Bernotienė akcentavo S. Parulskio ir Š. Saukos pasaulio be Dievo įsivaizdavimą, taip pat jų kūryboje atsiveriančią šventumo suvokimo krizę, kurią vaizduoja šventykloje besišlapinantis berniukas (paveikslas „Šventykla“). S. Parulskis romane „Trys sekundės dangaus“ taip pat kalba apie berniuką stovintį vidury bažnyčios ant vandens ir besišlapinantį siaura puslankiu išsilenkusia čiurkšlele, besišlapinantį, rodės, auksu. Taigi mokslininkė pabrėžė romane aptiktą aliuziją į biblinę istoriją (stovėjimą ant vandens), į tamsų bažnytinės spalvos auksą. G. Bernotienės nuomone, abiejų autorių meno kūriniuose juntamas vien tik radikalus neigimas ir jokio šventumo ilgesio (šitaip autorių kūrybą apibūdinęs kunigas Julius Sasnauskas) čia nėra. Nors, anot tyrėjos, norisi tikėti, kad autorių operavimas tradiciniais ženklais vis dėlto yra intencijos į žmogiškumo gilinimą.
Agnė Zakaravičiūtė