Mano mielas Fakultete,
Rašau Tau iš toli. Iš tokio krašto, kuris mūsų pasakose apibūdinamas kaip „šalis, už devynių jūrų ir marių". Iš svetimos karalystės, kurioje nėra varškės, šaltibarščių, o mūsų trispalvė klaidingai painiojama su Birmos vėliava. Toje šalyje mūsų dangoraižių aukštis keltų juoką, o gatvėse kasdien sutiksi tiek žmonių, kiek pas mus į vieną vietą tesugeba sutraukti Kauno dienos, krepšininkų sugrįžtuvės ar nemokamai dalinamos bandelės senamiestyje.
Šalies vardas Lietuva vietiniams gyventojams nedaug ką sako. Net ir angliškai ištarus Lithuania, kožnas pašnekovas nutraukia draugišką akių kontaktą, šiaušdamas pakaušį žvilgteli į dangų ir, jau matau, kaip gailisi, kad per geografijos pamokas, užuot studijavęs visos Europos žemėlapį, paišė sąsiuvinio paraštes – vis vien neprireiks.
Apie vietą, kurioje gyvenu, ko gero, šiandien teko girdėti ir iš žiniasklaidos. Būtent dabar žmonės, ir ypatingai studentai, čia kovoja už demokratiją: eina į gatves ir taikiai protestuoja prieš liaudžiai nepalankius valdžios sprendimus, ribojančius visų politinio pasirinkimo laisvę.
Taip, rašau Tau iš Honkongo.
Čia gyvenu jau daugiau nei metus. Tačiau toli nenuklydau, nes, kaip ir būdama VU KHF, taip ir dabar, kasdien susitinku su studentais. Dirbu Honkongo Politechnikos universite. Honkongo mastais jis nėra didelis, tačiau 35 tūkstančiai studentų ir dar tiek pat juos aptarnaujančio personalo pakanka, kad pasijustum didelės bendruomenės dalimi. Tačiau apie šį universitetą ir kinišką perfekcionizmą papasokosiu kitą kartą. O ir palyginti tikrai yra ką.
Rašau, nes noriu pasveikinti su gimtadieniu!
Vilniaus universitete Kaune studentavau 4-rius metus. Buvau viena pirmųjų, pasirinkusių dar dažais kvepiančią Lietuvių filologijos ir reklamos specialybę. Kažkuria prasme, patys ją kūrėm ir koreagavom. Atsimenu doc. A. Ružės nuolat minimą „trijų moterų gramatiką", doc. S. Keturakio pasakojimus apie Salomėjos Nėries ar keturvėjininkų nuotykius (pasirodo, jie taip pat kažkada buvo jauni, kvailiodami maištavo, kovojo už savo laisves ir mėgavosi gyvenimu) ar prodekanės D. Aliūkaitės akcentologijos paskaitas ir mūsų bandymus atpažinti skirtingas tarmes. Net ir Honkonge sutikusi lietuvį, iš jo kalbos bandau įspėti, „nuo kokio krašto anas būsiąs".
Atsimenu ir tą dieną, kai po ketverių metų studijų Liuteronų bažnyčios taku žengiau atsiimti Vilniaus universiteto diplomo ir kiek daug visko vyko po to... Pabaigusi studijas, toli nenuklydau. Grįžau kaip Fakulteto viešųjų ryšių specialistė, tad per keletą metų šie namai tapo dar savesni, o patys artimiausi kolegos – tikra šeima, kurią visada norisi aplankyti.
Sugrįžti visada miela.
Todėl, kad čia yra mūsų visų, kurie skaito šį laišką, namai. Nesvarbu, kokios patirtys ir prisiminimai sukasi galvose, VU KHF prabėgo daugelis mūsų gražiausių dienų, o auditorijos mus matė kupinus entuziazmo, naujų idėjų. Kai kuriose iš jų užsimezgė pirmieji verslo planai, amžių trunkančios draugystės, meilės romanai, mintys apie keliones, susiformavo konkretesnis pasaulio suvokimas ir savęs pažinimas. Kitose jų dažniausiai buvo miegota ir kartais taip saldžiai, kad paskaitų laikas praeidavo nepastebimai.
Turiu pripažinti, jog čia sugrįžti taip pat miela, nes per ilgą laiką ne itin daug kas pasikeitė. Be abejo, čia apstu naujų idėjų ir judesio, tačiau Muitinės g. 8 nesikeičia: kaip anksčiau, taip ir dabar vis dar pasakojame Napoleono pastato legendą, Tarybos menėje repetuoja „Uosinta", o vos tik atėjus į Fakultetą, dažniausiai pasitinka Anatolijaus ir kitų apsaugos darbuotojų šypsenos.
Šis 50-metis didelė šventė mums visiems – šitiek patirta, o kiek dar reikia prisiminti... Dėl to visada liksi man brangus. Mes Tave patys tokį susikūrėm. Tad būtent dėl to su šiuo jubiliejumi taip pat sveikinu save ir visus tuos, kuriems Tu esi ir liksi ypatingas!
Giedrė Rutkauskaitė
2009 m. absolventė, LFR5
2009-2014m. VU KHF Viešųjų Ryšių specialistė