Gruodžio 16 dieną Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete, evangelikų liuteronų Švč. Trejybės bažnyčioje, vyko poeto 300-osioms gimimo metinėms skirtas renginys.

 „Kristijono Donelaičio skaitymus Vilniaus universitete Kaune“ organizavo fakulteto Lietuvių filologijos katedra, Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjunga, Kauno Jėzuitų ir VDU „Rasos“ gimnazijos.

Pagrindinis pranešėjas – donelaitiados tradicijos tyrinėtojas prof. habil. dr. A. Radzevičius

Renginio pradžioje jo vedėjas Haroldas Vilimas visiems susirinkusiems perdavė evangelikų liuteronų bažnyčios kunigo Sauliaus Juozaičio sveikinimus ir linkėjimus. Fakulteto administracijos vardu kalbėjusi VU KHF mokslo reikalų prodekanė doc. dr. Ingrida Šarkiūnaitė džiaugėsi gražia iniciatyva – į bendrą renginį sukviesti mokslininkus, studentus, mokinius ir jų mokytojus.

K. Donelaičio skaitymai prasidėjo ypatingu akcentu – Kristijonas Žekas iš Kauno V. Kudirkos progimnazijos perskaitė K. Donelaičio pasakėčią „Žmogus ir levas“. Jaunąjį skaitovą parengė mokytoja Kristina Bačiulienė, VU Kauno humanitarinio fakulteto dėstytoja.

Po to klausytojai turėjo progą išgirsti p​rofesoriaus Algimanto Radzevičiaus pranešimą „K. Donelaičio kūrybos mįslė ir jos įminimo gairės“. Profesorius pabrėžė, kad K. Donelaičio „Metai“ – tai ne tik pirmasis grožinės literatūros paminklas, bet ir šaltinis, puikiai atskleidžiantis lietuvių buitį, papročius, tradicijas, mitologiją, kultūrą. Po „Metų“ pasirodymo Mažojoje Lietuvoje kūrinys tapo žinomas ir Didžiojoje Lietuvoje, kaimyniniuose kraštuose. Šia poema domėjosi ir Adomas Mickevičius: kūrinyje „Ponas Tadas“ lenkų šlėktos provincijos gyvenimo aprašyme randama panašumų su K. Donelaičio „Metais“. Pasak A. Radzevičiaus, XIX amžius – K. Donelaičio populiarumo laikas. Apie jį kalbėjo Simonas Daukantas, Simonas Stanevičius, Antanas Strazdas. XX a. dėmesys literatūros klasikui taip pat išliko. 1914 metais buvo minimos 200-osios poeto gimimo metinės. Ta proga Ignas Šeinius parašė straipsnį, kuriame jis pirmasis užsimena apie K. Donelaičio ryšius su Renesansu, tiksliau – vokiečių Renesansu; tačiau, kaip renginyje kalbėjo profesorius A. Radzevičius, jokiu būdu negalima teigti, kad K. Donelaitis imitavo vokiečių literatūrą. Poetas yra universalus menininkas, atskleidęs agrarinius lietuvių papročius, gamtos ir būrų, žemdirbių paralelizmą. K. Donelaitis buvo ne tik kūrėjas, bet ir dvasininkas, todėl jo poemoje „Metuose“ galima rasti protestantizmo pėdsakų.

K. Donelaičio kūrybos protestantiškąjį kontekstą pristatė doc. dr. Eglė Keturakienė 

Apie protestantiškąją tradiciją klasiko kūryboje plačiau kalbėjo VU KHF Lietuvių filologijos katedros docentė daktarė Eglė Keturakienė savo pranešime „Protestantizmo pasaulėžiūra ir donelaitiškoji tradicija XIX a. lietuvių poezijoje“. Docentė buities aprašymus traktuoja ne tik kaip kasdienybės ritualą, bet ir šventos būties liudijimą. E. Keturakienė K. Donelaičio „Metuose“ per Pričkaus personažą įžvelgia sveikos nuovokos (išminties, patirties, blaivaus proto, gyvenimo praktiškumo) pasireiškimą, būdingą protestantiškajam mentalitetui. Taip pat svarbus tinkamas laiko panaudojimas, kad visi darbai būtų tlikti laiku. Darbas – brangiausia Dievo dovana, nors ne darbas, o būtent tikėjimas į Dievą išgano bendruomenę. Docentė taip pat taikliai pastebėjo K. Donelaičio „Metų“ barokiškumą, persmelktą memento mori nuojauta, tačiau ją nustelbia protestantiškoji gyvenimo džiaugsmo dvasia, nes džiaugsmas ateina būtent iš Dievo. Be abejo, nepastebėtas nelieka ir K. Donelaičio išaukštintas saikingumo jausmas, papročių laikymasis.

Gimnazistų įžvalgos apie K. Donelaitį – aktualios ir nuotaikingos 

Po mokslininkų pranešimų antroje renginio pusėje Kauno Jėzuitų ir VDU „Rasos“ gimnazijos mokiniai pasidalijo savo refleksijomis iš K. Donelaičio „Metų“. VDU „Rasos“ gimnazijos moksleivė Gabija Pranskevičiūtė (mokytoja Vilija Mataitė) pabandė atsakyti į klausimą „Ar šiuolaikinei visuomenei svarbūs Kristijono Donelaičio pamokymai?“ Gimnazistė pastebėjo, kad K. Donelaitis savo poemoje išreiškė pareigą kurti geresnę visuomenę, mokant būrus saiko ir darbštumo. Dėkingumu ir darbštumu turėtų pasižymėti ir šiuolaikinis žmogus, gyvenantis kultūroje, kuri skatina vis daugiau vartoti, viską gauti čia ir dabar.

Tokiai nuostatai pritarė ir Kauno Jėzuitų gimnazijos moksleivė Emilija Briliūtė (mokytoja Dalia Dapkutė), pateikusi savo pranešimą „Kaip Kristijonas Donelaitis vertintų šiuolaikinę visuomenę?“ Gimnazistė teigė, kad dabartinis žmogus siekia tuoj pat patirti kuo daugiau, kuo daugiau vartoti, tačiau jo siela lieka nepatenkinta, nes materialių dalykų siekis užgožia dvasinės ramybės paieškas. Taigi Emilijai Briliūtei beliko konstatuoti, kad vargu, ar poetas apsidžiaugtų šiuolaikine Lietuvos visuomene. „Tikriausiai būtų priblokštas didelių žmogaus gyvenimo pasikeitimų,“ – svarstė gimnazistė. VDU „Rasos“ gimnazijos moksleivė Viktorija Lygnugarytė (mokytoja Vilija Mataitė), kalbėjusi apie K. Donelaičio svarbą šiuolaikiniam žmogui, pastebėjo, kad XXI a. bujoja tos pačios ydos, aktualūs tie patys klausimai kaip ir Apšvietos epochoje. Gimnazistė pastebėjo, kad dažnas lietuvis, lįsdamas į anglo ar italo „kailį“, menkina savo tautiškumą. Kaip ir K. Donelaičio laikais, taip ir šiandieną visuomenė yra susiskaldžiusi į luomus. Moksleivės teigimu, šį susiskaldymą galėtų panaikinti poemos „Metų“ siužetai, kuriuose išjuokiamas išdidumas. Viktorija Lygnugarytė atskleidė ir kitą K. Donelaičio teksto aktualumo aspektą – tikėjimą į Dievą. Šiuolaikinis nuolatos skubantis žmogus neranda laiko pokalbiui su Dievu ar net su pačiu savimi. Tad klasiko poema gali paskatinti ieškoti dvasinės ramybės.

Kauno Jėzuitų gimnazijos moksleivis Adomas Jonkauskis (mokytoja Dalia Dapkutė) su klausytojais pasidalino tuo, ką pats atrado skaitydamas K. Donelaičio „Metus“. Gimnazistas prisipažino, kad nors nelengva buvo skaityti šią poemą, tačiau iš jos sužinojęs apie to meto kultūrą ir religiją, susipažinęs su turtinga lietuvių kalba. Moksleivį poema paskatino susimąstyti ir apie dėkingumo raišką, nepamiršti kiekvieną kartą dėkoti Dievui už Jo teikiamas gėrybes.

Dar vienas nuskambėjęs pranešimas, donelaitišku pavadinimu – „Kas yra „viežlybumas“ šiandien?“, kurį perskaitė Kauno Jėzuitų gimnazijos moksleivė Guoda Kliučinskaitė (mokytoja Dalia Dapkutė). K. Donelaitis „viežlybumą“ apibūdino kaip doro žmogaus savybę. Taigi „viežlybas“ žmogus pirmiausiai yra doras, jam rūpi tautiškumo ir religijos puoselėjimas, svarbus bendravimas su kitais visuomenės nariais. Gimnazistė taip pat atkreipė dėmesį į žmonių tikėjimą, kai Dievas prisimenamas tik per didžiąsias šventes, neretai net nesuvokiant tų švenčių prasmės. Tad K. Donelaičio poemoje aprašytas „viežlybas“ žmogus gali paskatinti dažniau apmąstyti Dievą.

„Šio pasaulio K. Donelaitis greičiausiai nesuprastų...“

Moksleivių pasirodymą užbaigė Kauno Jėzuitų gimnazijos moksleivio Martyno Railos etiudas „Jeigu aš sutikčiau Donelaitį...“. Moksleivis prisipažino, kad šiuolaikinėje visuomenėje K. Donelaitis atrodytų taip niūriai, kad kiekvienam nūdienos žmogui būtų nejauku. Martynas Raila, įsivaizduodamas susidūrimą su K. Donelaičiu, vietoj jo veido pamatytų juodą dėmę, nes „nieks nežino, kaip iš tikrųjų mūsų klasikas atrodė“. Tačiau gimnazistas neabejoja, kad poeto veide atsispindėtų liūdesys ir pyktis, jog šiuolaikinis žmogus apleido lietuviškus papročius ir prie televizoriaus ilgai tūnoja. Martynas Raila įsivaizdavo du K. Donelaičio priėmimo būdus: vieną oficialų, kuriame net Prezidentė Dalia Grybauskaitė dalyvautų, ir kitą – nuoširdų, draugišką susitikimą, prasidedantį kreipiniu „Ei, Kristijonai – juk galiu Tave taip vadinti“. Gimnazistas pirmiausiai pasiūlytų K. Donelaičiui aprodyti Kauną, kuris jam „belen kaip patiktų“. Tačiau... kad ir kokiu būdu besutiktume mūsų klasiką, pasak M. Railos, jo juodas paslaptingas siluetas pradėtų blankti, kol pavirstų į nykstančią pilką tylą, nes šio pasaulio K. Donelaitis greičiausiai nesuprastų. Gimnazistui Martynui Railai beliko apgailestauti, kad nesielgė kaip „viežlybas“ lietuvis, tačiau sulig pirmomis „Metų“ eilutėmis: „Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą / ir žiemos šaltos triūsus pargriaudama juokės“ gimnazistas savo siela pajunta už nugaros besišypsantį K. Donelaitį... Ir tada toje juodoje dėmėje nušvinta didelės laimingo žmogaus akys...

VU KHF merginų choras „Veni gaudere“ susirinkusiesiems į renginį dovanojo du muzikinius kūrinius a cappella: Mikalojaus Konstantino Čiurlionio harmonizuotą lietuvių liaudies dainą „Saulė teka“ ir „Nemune, upeli“.

Popietėje, skirtoje Kristijonui Donelaičiui atminti, renginio dalyviai ir klausytojai turėjo galimybę ne tik dar kartą prisiminti didžiojo klasiko kūrybą, pasidalyti mintimis apie jos aktualumą šiandien, bet ir iš naujo permąstyti amžinąsias vertybes, santykį su Dievu ir savo siela.

Viktorija Seredžiūtė,

Lietuvių filologijos katedros doktorantė