Gausus žiūrovų būrys kovo 17 d. vakarą rinkosi į galerijos „Meno parkas“ (Rotušės aikštėje 27, Kaune) palėpės salę trečiame aukšte, kur buvo atidaryta Julijos Pociūtės paroda „Trys atspindžio pusės“.www.facebook.com/events/394726784042908/

Ši autorinė paroda yra trečioji daugialypės menininkės Julijos Pociūtės karjeroje. Lietuvos dailininkų sąjungos narė, tarptautinių parodų dalyvė ir kuratorė  Vilniaus dailės akademijoje yra įgijusi meno magistro laipsnį, o šiuo metu studijuoja  meno vadybos magistrantūroje Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete.

Autorę persekiojantys mirties klausimai parodoje virtę objektais – tai autorės noras ir kvietimas skirti daugiau laiko gyvenimo temų svarstymui. Nesijausti  įspraustiems į spąstus, bet patirti. „Kviečiu žaisti meno ir žiūrovo žaidimą.“ – atidarymo metu minėjo Julija. „Ekspozicija reikalauja kitokio dalyvavimo, meditavimo, kad pajaustum Julijos sumanymą. Ramiai pabūti, ramiai suvokti…“ – kalbėjo A. Žalpys, galerijos vadovas. 

Instaliacijoje puikiai dera skirtingi objektai. Žaisdama su stiklo ir veidrodžio atspindžiu autorė kviečia lankytojus ieškoti intymaus ryšio su pačiu savimi bei kvestionuoja trapumo, vertybių, gyvybės ir mirties tematikas.

Ar gyvenime įsiklausydami ir priimdami būtį tapsime ramesni? Ar laimė gali gyventi drauge su mirties baime? O gal trapumas – žavus ir subtilus pats savaime, verčiantis viską branginti ir saugoti…

Būtis/nebūtis, tikrovė/iliuzija, gyvenimas/mirtis... „Trys atspindžio pusės“ – tai vieno gyvenimo istorija.

Paroda veiks iki balandžio 10 dienos. Maloniai kviečiame aplankyti!

Žiūrovės įspūdžiai iš parodos

Įžengiau ir įėjau į kitą pasaulį. Akistatą su savimi.

Tik staiga! Atsitrenkusi vos nesutrupu… Į daugybę dalelių. Smulkių, bet aštrių...

Pavirtęs stiklas – tarsi grasinantis karstas. O aš visa - atspindžiu įstrigus jame – nebyli rėkiu: „Aš dar esu! Esu! Esu…” Esu tokia, kokią Tu pažinojai. Tokia, kokia jaučiuosi širdy. Tokia, kokia žmonėms, gal pasirodyti esanti bijojau. Tokia, kokia išties esu … Visi esam tik menkos pasaulio dalelės, bet aš esu, esu tarp jų… 

Gamta. Tarsi nepaliaujama jėga, kuri mus valdo. Ir kiek žmogus bemėgins, visvien nesuvaldys. Kiek estetikos bei grožio telpa tame, kas supa mus, o mes dažnai tai trypiame po kojomis. 

Darnoje, tai kas dažnai supriešinama. Detalės, primenančios gyvybės ar mirties simbolius. 

Ar nuotrauka pasitinkanti stikle – parodos dedikacija? Gamta ar religija?… O gal jos veikia drauge? Mikelandželo Pieta su švelnumu žadina naują gyvybę. Tuo pačiu atspindy pakviečia mus pažvelgti į save, į vieni kitus – gyvus. Laikinumas… Iš gamtos į gamtą. Likimais ar tragiškomis žūtimis? Viskas taip trapu, kaip stiklas… 

Gintarė Žaltauskaitė

nuotraukos Karolinos Marcinkevičiūtės