Dažnai, artėjant kokiam nors renginiui, tenka išgirsti: „ieškome savanorių“. Lietuvoje savanorystė populiarėja. Vis daugiau įvairių įmonių ieško savanorių tam tikriems projektams, steigiasi organizacijos, kurios ieško savanorių ir sudaro jiems sąlygas įsitraukti į savanoriškas veiklas ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse.
Tačiau ar naudinga būti savanoriu, kuris jokio finansinio atlygio negauna? Pamėginti atsakyti į šį klausimą, remiantis savo patirtimi, paprašėme Ievą Vitkauskaitę, VU KHF absolventę, kurios savanorystės veiklos daugiausiai susijusios su meno ir kultūros sritimis.
„Iš savanorystės gali pasiimti tiek, kiek nori“
Nemanykite, kad savanoriauju daugelį metų. Niekada anksčiau nesidomėjau savanoryste. Viskas prasidėjo tik prieš kelis metus, studijų universitete metu. Kai dėstytojai siūlydavo įsitraukti į tam tikras veiklas universitete, visada sutikdavau. Tokiu būdu susipažinau su kitų kursų ir studijų programų studentais, taip pat absolventais. Sutikti kuo įvairesnio amžiaus ir skirtingai mąstančių žmonių yra labai įdomu. Juk bendraudamas su kitu žmogumi, dalydamasis su juo žiniomis, patirtimis ir idėjomis ugdai save kaip asmenybę. Plečiasi pasaulėžiūra, pradedi suprasti, ar tikrai nori tolimesnį gyvenimą sieti su ta sritimi, kurią esi pasirinkęs studijoms. Viena yra mokytis, o visai kita – daryti tai praktiškai. Esu baigusi kultūros vadybos bakalauro ir meno vadybos magistro studijas. Todėl savanorystę stengiuosi derinti su studijų metu įgytomis žiniomis. Tokiu būdu turiu galimybę teorines žinias bandyti pritaikyti praktiškai – stebėdama įvairius procesus, kurie vykdomi organizuojant skirtingus renginius ir pati dalyvaudama juose.
Iš savanorystės, kaip ir iš studijų, galima pasiimti tiek, kiek pats to nori. Jeigu visos veiklos „eina“ viena kryptimi, gaunama didžiulė nauda. Įsidėmėkite, kad potencialūs darbdaviai teigiamai vertina savanoriavimą, kuris yra tam tikra patirtis. Be to, nuolat savanoriaujantys organizacijoje gali sulaukti ir darbo pasiūlymo.
Tačiau labai svarbu, kaip savanoriaujama. Kartais net ir lankstinukų dalijimas, plakatų kabinimas gali būti ne tik smagus „žaidimas“, bet ir tyrimas, nes turi galimybę stebėti, kaip ir kokiais kanalais bei priemonėmis skleidžiama informacija apie būsimą renginį ir t.t. Man tai teko daryti vieną kartą, o dažniausiai susiduriu su kitomis užduotimis: koordinuoju kitų savanorių veiklas, vedu pamokėles vaikams, organizuoju nedidelius renginius ir pan. Savanorytė turi ribas, bet kai yra unreal idėja ar savanoriauji toje srityje, kuri nerealiai patinka, tos ribos tiesiog pamirštamos...
„Laikas, praleistas savanoriaujant, yra neįkainojamas“
Man savanorystė suteikė įvairių pamokų. Įvairūs ekstremalūs nutikimai savanorystės metu vėliau tampa rutina, pavyksta lengviau susidoroti su kliūtimis kitose veiklose, nes išmoksti valdyti įvairias situacijas. Pamačiau kitų daromas klaidas ir supratau, ko dar turėčiau pasimokyti. Susipažinau su įdomiais žmnėmis ir įvairių sričių profesionalais, su kuriais iki šiol bendrauju. Žinoma, galima už viską prašyti pinigų, net ir už menkiausią darbą, bet juk tiesiog smagu padėti kitiems, ypač kai žinai, kaip menkai finansuojamas menas...
Kartais nesuprantu jaunų žmonių, kurie dar būdami studentais nori už bet kokį mažą darbelį gauti piniginį atlygį, neturėdami ne tik jokių pasiekimų, bet ir „rimtos“ patirties. Manau, kad kartais geriau padirbėti be atlyginimo, tik už galimybę išbandyti save, kad ateityje turėtum tvirtesnį pagrindą siekti įvertinimo (ir atlygio) tam tikroje srityje. Savanorystės metu gali tikėtis palankių rekomendacijų. Savanoriaudama susidūriau su daugeliu žmonių, kurių požiūriai į bet kokį darbą ir vertybės yra labai skirtingi. Savanorystė yra tam tikra savireklama, kurios pagrindu gali arba negali rekomenduoti žmogų ne tik savanoriškiems, bet ir apmokamiems darbams. Pavyzdžiui, šiuo metu tikrai galiu ne mažai žmonių rekomenduoti tam tikroms veikloms ir darbdaviams.
Laikas, praleistas savanoriaujant, yra neįkainojamas. Tuo metu vyksta socializacijos procesas. Dažnai tenka girdėti iš kitų savanorių, kad savanorystės dėka jie tapo drąsesni, išmoko reikšti savo nuomonę, susirado draugų ir tiesiog pradėjo gyventi įdomiau. Todėl esu įsitikinusi, kad kiekviena veikla yra naudinga, nes juk ne viskas skaičiuojama pinigais...Rekomenduoju – išbandykit savanorystę!
Dėkojame Ievai Vitkauskaitei.