VU Kauno fakulteto Literatų klubo iniciatyva, dėstytojus ir studentus į jautrią, nuoširdžią poetinę popietę lapkričio 9 d. sukvietė Lietuvių filologijos katedros absolventės, literatūros kritikės ir poetės Linos Buividavičiūtės pirmosios eilėraščių rinktinės „Helsinkio sindromas“ pristatymas.

Senovės istorija dvelkiančioje auditorijoje–menėje skambėjo ne tik poetės eilės, atsiliepimai ir klausimai apie jos kūrybą, bet ir dvasinės autorės patirtys, iš kurių gimė jos poezijos knyga. Lina atvira – jos kūrybą formavo depresijos skausmas ir psichoterapijos metu įgytos įžvalgos. Trauminės patirties literatūroje ir Linos poezijoje temą išsamiai pristatė Vertimo, kalbų ir literatūros instituto lektorė dr. Jūratė Radavičiūtė, kuri  recenzavo poetės magistro darbą, atidžiai skaitė disertaciją, todėl lengvai nutuokia, kad Lina neabejinga rašytojui Ričardui Gaveliui. Ir jis neabejotinai atsiranda poetės kūryboje. Jūratė pastebėjo, kad Linos poezijai atrakinti labai tinkamos yra traumų teorijos. Taip pat šiai poezijai būdingi platesni kontekstai – neapsiribojama vien asmeniniu pasauliu, įtekstinama ir senelių istorija, ir netgi dalis tautos istorijos. Todėl autorės poezija – atpažįstama ir aktuali. Temoms plėtoti pasirenkami įvairūs kalbos instrumentai – nuo senovinių žodžių, iki slengo ir keiksmažodžių.

Taikliomis įžvalgomis pasidalino ir Linos disertacijos vadovas – Vertimo, kalbų ir literatūros instituto profesorius Aleksandras Krasnovas. Mokslininkas, literatūros kritikas „Helsinkio sindromo“ lyrinį subjektą palygino su amerikiečių rašytojo Lee Carroll „Sakmės apie du gyvenimus“ herojumi, kuris laviravo tarp nelaimingo ir laimingo gyvenimo. Laimingas gyvenimas tokiu tapo tik tada, kai sakmės herojus į savo nesėkmes ir traumas pažvelgė pozityviu kampu – juk galėjo būti blogiau. O štai dabar – traumų užgrūdintas, net tėvams nuo pat jo gimimo nereikalingas vaikas, tapo sėkmingu profesoriumi. Ir kas žino, suabejoja sakmės veikėjas, ar augdamas su lengvabūdžiais ir nemylinčiais tėvais jis būtų sukūręs tą laimingą gyvenimą, kokį turi dabar? Taip subtiliai, per literatūrą, profesorius sufleravo Linai, kad galima būti dėkingam net už traumines patirtis, skaudžius nutikimus, nes kartais, o gal net dažnai, jie atveda prie gražių ir prasmingų dalykų – kad ir „Helsinkio sindromo“ parašymo. Taip pat profesorius linkėjo Linai pagaliau pabaigti ir sėkmingai apsiginti disertaciją – o tada vėl griebtis grožinių rašymų.

Linos kūryba prisodrinta mitologinių, biblinių motyvų – jos eilėse atgyja Salomėja, Medėja, Edipas, Dalila, Samsonas, Elenytė, Saliamonas... Visi praeities personažai gyvena šiandieninio žmogaus gyvenimą. Taip tarsi jungiama žmonijos bendrystė – kiekvienam žmogui nuo pat jo atsiradimo iki šiandien būdingos tos pačios dvasinės patirtys, kurias formuoja ne tik džiaugsmas, bet ir traumos, skausmingi išgyvenimai.    

Labiau pažinti Linos kūrybą padėjo renginio moderatorės Ievos Vitkauskaitės interviu su poete. „     Jūs labai atvirai kalbate apie savo visus išgyvenimus. Ar nebijote „apsinuoginti“ prieš visuomenę? Nebijojote, kad galbūt pažįstamų ratas pradės į Jus žvelgti kitaip nei iki šiol?“ – klausė Ieva. Tačiau atvirumas poetės negąsdina. Ji tiki, kad poetine kalba išreikšta jos patirtis padės kitiems, susiduriantiems su psichologinėmis traumomis, ligomis. Galima sakyti, kad „Helsinkio sindromas“ – tai ne tik Linos Buividavičiūtės kūrybinė savirealizacija, bet ir psichoterapijos išraiška. Pirmiausia – psichoterapija pačiai autorei, o paskui ir jos skaitytojui. Juk kiekvienas šioje poezijoje galime atpažinti save, pajusti, kad patiriamas skausmas ir baimė yra bendražmogiška žemiškos egzistencijos patirtis. Bet kalbėti apie tai nėra lengva. Lina išdrįso prabilti apie tai, ką mums skauda. Ir tik drąsa kalbėti padeda išgyti, ištverti, ir, poetės žodžiais tariant, „būti, kaip būnasi“.

Viktorija Seredžiūtė,
Literatų klubo vadovė

Nuotraukos – Viktorijos Seredžiūtės