Vilniaus universiteto Kauno fakulteto VU KnF bakalauro studijų programoje Lietuvių filologija ir reklama dirba daug puikių dėstytojų, kurie savo žiniomis ir patirtimis dosniai dalijasi su būsimaisiais reklamos specialistais. Kvalifikuoti filologijos mokslų atstovai savo jaunuosius kolegas žavi ne tik mokslinėmis įžvalgomis ir pedagoginiu talentu, bet ir asmeninėmis savybėmis bei aktyvia pilietine pozicija.

Viena tokių – VU KnF Kalbų, literatūros ir vertimo studijų instituto docentė dr. Skirmantė Biržietienė, kuri šios programos I kurso studentams dėsto lotynų kalbą, antrakursiams – teksto interpretaciją ir retorikos pagrindus, trečio kurso studentams veda Tekstų kūrimo ir vertimo praktikumą, taip pat dėsto leidybos projektų vadybą Kultūros projektų vadybos modulyje. Fakultete mėgstamą dėstytoją, kuri ir studentus, ir savo kolegas įtraukia į vis įdomesnes iniciatyvas bei įvairius projektus su socialiniais partneriais, kalbina Lietuvių filologijos ir reklamos IV k. studentė Dovilė Žiauberytė.

Kas Jums labiausiai patinka akademiniame darbe?

Labiausiai patinka mano studentai, jie protingi, smalsūs, puikūs žmonės, su kuriais studijų procese ir siekiame bendrų tikslų. Patinka ir paties studijų proceso organizavimas, galvojimas, ko ir kaip išmoksime, dėstytojo, kaip atsakingo moderatoriaus, vyresniojo kolegos atsakomybė.

Kaip apibūdintumėte savo studentus? Kuo jie skiriasi nuo Jūsų kartos studentų?

Daugelis jų yra labai panašūs į mus: veržlūs, smalsūs, suprantantys išsilavinimo vertę. Puiku, kad jie yra drąsesni, įsitraukia į diskusijas, gyvai domisi studijuojamu dalyku, nes tai motyvuoja ir dėstytoją, verčia kartu ieškoti atsakymų.

Kokias vertybes siekiate diegti studentams? Kaip juos motyvuojate?

Man pačiai viena svarbiausių vertybių yra asmens laisvė, gebėjimas laisvai spręsti, suvokiant atsakomybę už savo sprendimus. Svarbus man ir pilietiškumas, bendruomeniškumas. Savo studentus labiausiai stengiuosi motyvuoti parodydama, kaip konkretus studijų dalykas gali būti naudingas jų gyvenime, net nebūtinai profesiniame, kartais ir kasdienybėje, plėsti jų akiratį, sudaryti kritinio mąstymo prielaidas. Net mokydama lotynų kalbos, kuria šiuo metu pasaulyje tikrai nesusikalbėsi, randu dabartinio taikymo galimybių, net skatinu juos pačius ieškoti aktualių sričių. Visada smagu pačiam ką nors atrasti. Skiriu ir daug kūrybinių užduočių, bendradarbiaujame su socialiniais partneriais, kuriems prireikia viešinimo idėjų ar tiesiog paveikaus, kvalifikuotai parengto tekstinio turinio.

Kaip nusprendėte tapti dėstytoja?

Sprendimas buvo neplanuotas, galimybė, kuria pasinaudojau: baigiant studijas VU Filologijos fakultete visiškai netikėtai sulaukiau pasiūlymo ateiti dirbti į tuometinį VU Kauno humanitarinį fakultetą, dėstyti antikinės literatūros ir lotynų kalbos. Tuo metu jau dirbau lotynų kalbos mokytoja gimnazijoje. Taip 1994 m. rugsėjį pirmą kartą įėjau į mūsų fakulteto XIII auditoriją, kur turėjo įvykti antikinės literatūros paskaita I–II kursų filologų srautui. Dėstytojos profesija nebuvo vaikystės svajonė, bet visada mėgau „žaisti mokyklą“ su jaunesne sese, taigi gali būti, kad nuėjau savo keliu.

Ar studijuodama turėjote mėgstamiausią dėstytoją?

Toks pat staigus ir neplanuotas sprendimas buvo, įstojus į lietuvių filologijos studijas, pasirinkti klasikinės filologijos specializaciją. Patraukė žmogus, kuris ir paskatino  rinktis šią specializaciją. Šį sprendimą laikau vienu iš svarbiausių mano gyvenime. Šis žmogus – tai tuo metu dar docentė, Klasikinės filologijos katedros vedėja Eugenija Ulčinaitė, kuri ir tapo Mokytojo idealu: ji ne tik išmokė lotynų kalbos, atvėrė romėnų ir Lietuvos lotyniškosios poezijos grožį, bet parodė ir kolegiško santykio su mokiniu, nuoširdaus domėjimosi juo pavyzdį. Aišku, tai neišmokstami dalykai, jie yra iškilios asmenybės bruožai, kuriuos tenka laimė patirti būnant šalia. Studijuodama sutikau ir savo disertacijos vadovę Dalią Dilytę, mano nuomone, žymiausią antikos tyrinėtoją Lietuvoje, išvertusią į lietuvių kalbą svarbius romėnų tekstus, parašiusią esminius antikos literatūrai ir kultūrai skirtus vadovėlius, ir vertėją Audronę Kudulytę – Kairienę, tuo metu mūsų jauną ir reiklią senosios graikų kalbos dėstytoją. Studijų metais teko sutikti daug humanitarikos žvaigždžių, visos jos dovanojo mums savo šviesą, mintis, kartais jų įtaką gebėjome įvertinti tik gerokai po studijų baigimo.

Kokios asmenybės profesijoje, gyvenime Jus žavi labiausiai?

Aplink matau daug puikių kolegų, žaviuosi ir savo šeimos aplinkos žmonėmis, beveik kasdien randu ko pasimokyti iš savo vaikų ir vyro. Vienu ryškiausių žmogiškojo bendravimo, vadovavimo, korektiškumo pavyzdžių man išliko profesorius dr. Albertas Ružė, kuris buvo Lietuvių filologijos katedros mūsų fakultete vedėjas, kai pradėjau jame dirbti.

Dėstote reikšmingus dalykus, o kokie Jūsų moksliniai interesai?

Labai vertinu galimybę supažindinti studentus su Antika. Antikinės idėjos ypač svarbios ir tvarios, jos padeda giliau suprasti mūsų bendraeuropinę tapatybę. Manau, kad išsilavinusių, platesnio akiračio žmonių Lietuvai labai reikia. Mano mokslinių tyrinėjimų laukas keičiasi, nes akademinė veikla, darbas tam tikrose studijų programose pakreipia ir tyrinėjimus, abi sritys glaudžiai susijusios. Pirmiausia įtraukė disertacija, ji buvo skirta romėnų poezijos, epigramos tyrinėjimams, tame etape jau atsirado ir retorikos teorija. Šiuo metu interesai pasipildė šiuolaikinio viešojo diskurso retorinio argumentavimo tyrinėjimais.

VU Kauno fakultete koordinuojate projektą ,,Gabūs vaikai“. Kuo ypatingas šis projektas?

Kauno miesto savivaldybės tarpdisciplininio itin gabių vaikų ugdymo projektas sudaro galimybę VU Kauno fakultetui atskleisti savo stipriąsias puses, parodyti mūsų išskirtinumą tarp kitų Kaune veikiančių aukštųjų mokyklų. Be to, dėstytojai dirba su vaikais, kurie išsiskiria savo gabumais, kad dalyvautų projekte, mokinukai turi išlaikyti specialius gebėjimų testus. Tai suteikia galimybę patikrinti save, nes vaikai niekada nemeluoja. Kartu tai ir mūsų fakulteto viešinimo, žinomumo didinimas.

Papasakokite apie savo laisvalaikio pomėgius.

Tikriausiai nieko nenustebinčiau pasakiusi, kad vienu iš pagrindinių pomėgių visą gyvenimą buvo skaitymas, knygos. Taip pat mėgstu keliauti, o ypač planuoti keliones, nes keliauju visada savarankiškai. Man nėra neįdomios vietos, net ir čia pat, Kaune, galiu rasti, kur nukeliauti. Tiesa, šios pandemijos sąlygomis, kai po ilgo laiko Europa išgyvena judėjimo suvaržymo situaciją, tenka svajoti, skaityti knygas apie keliones ir vietas, prisiminti buvusius įspūdžius. Laisvalaikį mūsų šeima mėgsta leisti aktyviai, ir nors sportininkė niekada nebuvau, bet mėgstu važinėti dviračiu, plaukioti baidarėmis, labai patinka kalnai, tiek slidinėjimas, tiek vaikščiojimas. Mėgstu gaminti, mano studentai yra ragavę patiekalų pagal antikinius receptus.

Dovilė Žiauberytė,

VU KnF Lietuvių filologijos ir reklamos studijų programos IV k. studentė.