Pirmasis lietuviškas mėnraštis „Aušra“ perleistas ir pradėtas nemokamai dalyti šalies bibliotekoms, mokykloms ir lituanistiniams centrams užsienyje. Birželio 8 d. Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešojoje bibliotekoje vykusiame leidinio pristatyme dalyvavo iniciatorius ir Lietuvos kultūros mecenatas Pranas Kiznis, LR prezidentas Gitanas Nausėda ir daug garbingų svečių. Viena jų – Vilniaus universiteto Kauno fakulteto dėstytoja, istorikė prof. dr. Virginija Jurėnienė.

Prof. dr. Virginija Jurėnienė skaitė pranešimą „Aušros“ istorinė reikšmė lietuvių tautinio atgimimo procese, atvedusiame į Lietuvos valstybingumo atkūrimą; naujojo „Aušros“ leidinio vertinimas akademiniu ir taikomuoju aspektais”. Jame profesorė atskleidė istorines europines leidinio pasirodymo sąlygas, atkreipdama susirinkusių dėmesį į mažų tautų, tokių kaip čekai, nacionalinio judėjimo siekius. Pateikta lyginamoji lietuvių ir čekų tautinių judėjimų keltų tikslų analizė.

Kaip rodo „Aušra“ (1883–1886), lietuvių, kaip ir kitų tautų (suomių, latvių, estų, čekų, pietvakarių slavų), tautinio judėjimo vadovai buvo susiję su periodine spauda. V. Jurėnienė atkreipė renginio dalyvių dėmesį, jog spaudos kalba tapo į visuomenę įsiliejusios liaudies t.y. lietuvių kalba, kuria jie visada kalbėjo. Juk valstybine kalba lietuvių kalba tapo tik po 1918 m. valstybės atkūrimo. O XIX a. antroje pusėje po baudžiavos panaikinimo, prasidėjus valstiečių įpilietinimui, pirmą kartą Lietuvos istorijoje, kai spauda, nors ir nelegali, buvo spausdinama cholopų arba mužikų kalba. Cholopais buvo vadinami valstiečiai – baudžiauninkai. „Aušra“ – tai pirmasis laikraštis, kuris buvo parašytas cholopų (lietuvių) kalba. O tai jau kalbos lygiavertumo klausimas. Ji buvo pastatyta į greta valstybinių ar religinių kalbų t.y. lenkų, vokiečių, prancūzų ir t.t. Tai turėjo būti didžiulis proveržis žmonių sąmonėje. Ar taip buvo? Kad taip būtų „Aušros“ skelbiamos žinios apie lietuvių kalbą, kaip vieną seniausių indoeuropiečių kalbų, turėjo tarpti pasididžiavimu ne tik valstiečiui, miestiečiui, inteligentui, bet ir sulenkėjusiam bajorui. Čia ir atsiskleidžia svarba ir reikšmė žmogaus kalbančio lietuviškai ir spaudos kaip galingo instrumento. Lietuviškai kalbantis žmogus jau yra ne bajoro ūkio inventoriaus dalis, bet laisvas ir save suvokiantis kaip individas, priimantis sprendimus. O spauda – viešoji erdvė, kuri sutelkė visuomeninius lietuvių lūkesčius, tautinę valią bei veikimą ir žymėjo politinių siekiamybių kelią. Tai galios instrumentas, nors ir nelegalus, tačiau labai efektyvus, keliantis teisingumo, estetikos, taip pat ir tiesos kriterijų ir besinaudojantis mokslo autoritetu.

V. Jurėnienė pažymėjo, jog „Aušra“ siekė prisiimti tautinį sąjūdį vienijančio ir žadinančio intelektualinio centro funkciją. „Aušra“ padėjo tautinės ideologijos pagrindą, kurio ašimi tapo kalba, aplink kurią buvo lipdoma moderni lietuviškoji tapatybė. Tai herderiškoji arba vokiškoji modernios tautos samprata. Kita tuo metu vyravusi šiuolaikinės tautos samprata buvo prancūziškoji t.y. grįsta istorija. Tokia samprata rėmėsi lenkų tautinis sąjūdis, siekė atkurti iki XVIII a. pabaigos buvusią Respubliką. Ką tai reiškė lietuvių tautiniam judėjimui? Tai jau tautinio antagonizmo pradžia, tai – priešprieša lenkams.

„Aušrai“ ir jos skaitytojams Jonas Basanavičius taip pat davė programinę užduotį: „Saugokit savo kalbą lietuvišką, nes ji yra jums nuog dievo duota, kaipo prigimta kalba; ji yra seniausia puikiausia iš visų kalbų”. J. Basanavičius, remdamasis garsiaisiais filologais Peteriu Bohlenu, Augustu Schleicheriu, Pavelu Josefu Šafariku bei kitais teigė, „jog lietuviška kalba esanti artimiausioj giminystėj iš visų taip vadinamų šiandien indoeuropietiškų kalbų su sanskritiška tolimoj Azijoj gyvenusių indų kalba, o nekuriose ypatybėse turinti ženklus didesnės senovės ir už sanskritišką [...]“.

XX a. pradžioje valstybę atkūrėme remdamiesi „Aušros“ sukurtu modernios tautos herderiniu modeliu, t.y. valstybės pagrindas – kalba, ir XX a. pabaigoje – taip pat. Visi prisimename Sąjūdį, J. Marcinkevičiaus „Katedrą“, „Mindaugą“ , „Mažvydą“ – juose susiliejo kalba, istorija, dainos. Ir tam viskam pradžią davė „Aušra“, o jai pradžią davė Jono Basanavičiaus meilė čekų vokietei Gabrielai Eleonorai Mohl.

Prezidentas Gitanas Nausėda tikisi, kad leidinys sudomins jaunąją kartą, pažadins jų patriotinę dvasią ir pilietinę galią, kaip nepralenkiamas Tėvynės meilės manifestas, gimęs itin sudėtingomis tautai sąlygomis.

Šalies gyventojams, norintiems perleistą mėnraštį „Aušra“ turėti savo namų bibliotekoje, bus galima užsisakyti Lietuvių literatūros ir tautosakos institute.