„XXI a. kalbėti apie moteris ir mergaitės moksle yra lengva“, – sako Vilniaus universiteto (VU) Kauno fakulteto Socialinių mokslų ir taikomosios informatikos instituto mokslininkė prof. Virginija Jurėnienė ir primena, kad priimti Jungtinių Tautų Organizacijos, Europos Sąjungos ir Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO) dokumentai apie visos visuomenės švietimą jį laiko tvaraus vystymosi bruožu. Jų deklaruotas vertybinis požiūris skatina siekti lygių galimybių ir švietimo teisingumo. Nors išsivysčiusiose Europos ir pasaulio valstybėse visuotinė teisė į švietimą yra įgyvendinama, tačiau yra šalių, kurios vis dar siekia šių tikslų. XIX a. Europos ir JAV feministinių judėjimų pradėta kova už mergaičių ir moterų teisę į švietimą tebesitęsia ir XXI a.
„Šiandien baisimės tokiais faktais, kad, pavyzdžiui, draudimas mokytis universitete yra vienas iš kelių apribojimų, taikomų moterims nuo 2021 m. rugpjūčio, kai Talibanas sugrįžo į valdžią Afganistane. Mergaitėms uždraustas net mokyklinis išsilavinimas, to priežastys pasaulio bendruomenei net neįvardijamos. XXI a. nesuvokiami faktai verčia stebėtis socialiniu regresu, tačiau primena, koks netolimas kelias nueitas nuo civilizuotos istorijos dienų, kai šią situaciją išgyveno moterys visame pasaulyje“, – sako mokslininkė ir pažymi, kad būtent už mergaičių teisę į švietimą Nobelio taikos premija 2014 m. buvo skirta pakistanietei Malalai Yousafzai, kuri dar 2012 m. spalį buvo pašauta Talibano kovotojų islamistų, kerštaujančių už mergaičių švietimo kampaniją, bet išgyveno.
Pasak prof. V. Jurėnienės, nors sunku patikėti, kad tai dar gali vykti XXI a., bet moterų ir mergaičių kelias, žvelgiant į civilizuotos visuomenės istoriją, moksle ir švietime yra dar labai neilgas. „Tik prieš 130 metų moterys pirmą kartą priimtos į Europos universitetus, Lietuvoje – prieš 102 metus, 1922 m. Kaune įsteigus Lietuvos universitetą. Civilizuota žmonijos istorija tęsiasi jau daugiau nei 5 tūkst. metų, tad moterų teisių kelias sunkiai gali būti pavadintas keliu, labiau – takeliu“, – teigia mokslininkė. Apie tai, kokias vertybes lyčių lygybės aspektu išpažįstame šiandien ir kaip šios vertybės susijusios su visuomenės socialinio ekonominio išsivystymo lygiu, galite sužinti iš jos ir doc. Giedrės Purvaneckienės atlikto tyrimo „Lietuvos modernios visuomenės (ne)modernėjimas: vertybių kaita lyčių lygybės aspektu (1988–2022)“.
VU Kauno fakultetas išsiskiria ne tik tarpdiscipliniškumu, kuris šiandien laikomas būtina mokslinės produkcijos ir sėkmingo įsiliejimo į darbo rinką dalimi, bet ir moterų mokslininkių skaičiumi, rezultatyvumu ir sėkminga lyderyste institutuose. Stereotipus griaunančios tiksliųjų ir humanitarinių mokslų dėstytojos maloniai stebina ir kaip specialistės, ir kaip asmenybės, o jų akademinė karjera ir ją papildančios veiklos žavi tiek studentus, tiek studentes. Tarptautinės moterų ir mergaičių moksle dienos proga dalijamės jų mintimis apie lyties (ne)reikšmingumą pasirinktame profesiniame kelyje.
VU Kauno fakulteto Kalbų, literatūros ir vertimo studijų instituto direktorė prof. Danguolė Satkauskaitė
Laikai keičiasi. Žymių fakulteto filologų (vyrų) vardais pavadintose auditorijose paskaitas skaito ir studijuoja beveik vien moterys: lingvistės, literatės, vertimo specialistės. Tiesa, tarptautiniuose kolegų susibūrimuose dalyvauja gal trečdalis vyrų, tačiau vis dar žymi tendencija, kad šią sritį dažniau renkasi moterys. Gal dėl kruopštumo, gal dėl atidumo detalėms.
VU Kauno fakulteto Kalbų, literatūros ir vertimo studijų instituto doktorantė Domantė Vaišvylaitė
Kai dar studijavau bakalauro pakopoje, dažnai išgirsdavau: „Tai jūsų kurse visai nėra vaikinų? Kaip liūdna.“ Negaliu pasakyti, kad iš esmės supratau, kodėl dėl to verta liūdėti, kur kas svarbiau atrodė žinoti, kad mus visas jungia meilė tekstui.
Manau, literatūrologija Lietuvoje atvira visiems, kurie jaučia jai pašaukimą. Kaip ir autorių, literatūrologų esama tiek vyrų, tiek moterų. Mane visuomet supo labiau moteriškas kolektyvas, bet galėdama semtis iš jų įkvėpimo, užsispyrimo, stebėdama jų stiprią mokslinę etiką, jaučiausi atradusi savo vietą po saule.
VU Kauno fakulteto akademinių reikalų prodekanė, Kalbų, literatūros ir vertimo studijų instituto profesorė Daiva Aliūkaitė
Techniškai humanitarika yra besvorė, tereikia intelektinės jėgos, kuri, mano vertinimu, nuo lyties nepriklauso. Objektyvumo dėlei reikia pripažinti, kad kalbotyra (ypač lituanistinė kalbotyra) yra akivaizdžiai „sumoterėjusi“ – vyrija rečiau pasirenka šį kelią. Nevertinčiau to nei teigiamai, nei neigiamai. Tiesiog šiuo laikotarpiu taip yra. Svarbu ne tai, kas ištyrė, kas atrado ar kas paaiškino, bet ką ištyrė, ką atrado ir ką paaiškino. O į stereotipų suvaržymus iš dalies įkliūvame patys. Manau, kad tai susiję ir su asmens savivoka, ir su jo saviverte. Tyrėjos ar tyrėjo, dėstytojo ar dėstytojos vaidmuo lituanistikoje tikrai nėra rezervuotas vienos ar kitos lyties atstovams. Bent aš to nejutau nei kai buvau studentė, nei dabar.
Žinoma, kalbu apie dabartį – laiką, kai į lituanistinį kalbotyros diskursą „bandau“ įterpti ir savo balsą. Subtiliai parinktas „bandau“ jokiu būdu nerodo, kad aš savo įžvalgumu kalbotyroje suabejoju dėl to, kad esu moteris, „bandau“ atskleidžia tik tai, kad kolegų, vienodai tiek moterų, tiek vyrų, mokslinis įžvalgumas man dažnai menasi brandesnis, įtaigesnis, keliantis mažiau abejonių. Ir tai labiau paaiškintina tuo, kad kas kartą ką nors prakapstant savo srityje vis stipriau išsigrynina sokratiškoji scio, nihil scio [liet. žinau, kad nieko nežinau] būsena. O moters tapatybė čia niekuo dėta.
VU Kauno fakulteto Kalbų, literatūros ir vertimo studijų instituto magistrantė, administracijos darbuotoja Indrė Bagdžiūtė
Humanitarinių mokslų srityje dominuoja moterys. Per ketverius metus, praleistus studijuojant anglų ir kitos užsienio kalbos (švedų kalbos) programą, ir dvejus metus – audiovizualinio vertimo studijų programą, neturėjau nė vieno dėstytojo vyro. Didžiąją kurso dalį taip pat sudarė merginos, nors studijavo ir keli vaikinai. Jei pažvelgsime į VU Kauno fakulteto Kalbų, literatūros ir vertimo studijų doktorantus, taip pat pamatysime, kad trečiojoje studijų pakopoje šiuo metu studijuoja tik moterys. Manau, norėtųsi didesnio vyriškosios lyties atstovų įsitraukimo į humanitarinius mokslus Lietuvoje, bet džiugu, kad šioje srityje dirbančios moterys sėkmingai vykdo tyrimus tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu mastu ir taip plėtoja mokslinę veiklą.
VU Kauno fakulteto Socialinių mokslų ir taikomosios informatikos instituto direktorė dr. Indrė Ščiukauskė
Asmeninė patirtis rodo, kad stereotipai moterų atžvilgiu retai atspindi tiesą. Tiek kasdieniame, tiek profesiniame gyvenime. Vis dėlto netrūksta pavyzdžių, kad siekis derinti šeimą ir asmeninę karjerą gali būti realizuojamas. Priklauso tik nuo įdėtų pastangų. Sėkmingos moterys moksle – tikrai ne išimtis, o realybė.
VU Kauno fakulteto Socialinių mokslų ir taikomosios informatikos instituto mokslininkė doc. Liepa Bikulčienė
Nesunku pastebėti, kad matematiką mokykloje ar universitete dažniausiai dėsto moterys. O štai aukščiausiame akademiniame lauke vis dar lyderiauja vyrai. Sunku pasakyti, ar jie darbdaviams atrodo patikimesni dėl stereotipiškai priskiriamo racionalumo, ar moterys pačios renkasi mažiau ambicingus tikslus. Tiesa, tos, kurios ką nors įspūdingesnio pasiekia, gana dažnai ką nors reikšmingo ir paaukoja.
VU Kauno fakulteto Socialinių mokslų ir taikomosios informatikos instituto mokslininkė dr. Renata Danielienė
Dažnai mergaites gali paveikti išankstiniai stereotipai, nusistatymai, tėvų įsitikinimai ir pan., tad IT ir mokslo srityje dirbančioms moterims itin svarbu rodyti pavyzdį, pasakoti savo sėkmės istorijas ir paraginti merginas rinktis su IT susijusias studijas. Ne kartą dalyvavau projektuose, kuriuose mergaitės ir moterys raginamos rinktis IT sritį, persikvalifikuoti į šioje rinkoje siūlomas darbo vietas. Kelias ne visada lengvas, tačiau tos merginos ir moterys, kurios pasiekia finišą, įgyja naujų žinių ir įgūdžių, o svarbiausia – pasitikėjimo savimi, o tai turi didžiulę įtaką tolesnei jų karjerai.
Šiuo metu mūsų komanda kartu su partneriais įgyvendina tarptautinį trejų metų trukmės projektą „CyberAgent“, remiamą pagal „Erasmus+“ programą, ir vienas šio projekto tikslų yra pritraukti moterų į kibernetinio saugumo sritį. Projekto metu kuriami su kibernetiniu saugumu susiję moduliai, o merginas ir moteris jau prieš mokymo medžiagos kūrimą įtraukiame į ekspertavimo veiklas, įpusėjus projektui pakviesime prisijungti prie bandomųjų mokymų veiklų.