Teatras daugeliui žmonių išlieka ypatinga pramoga, net neįtikėtinu greičiu tobulėjant technologijoms, keičiančioms vartotojų įpročius ir kultūros paslaugų sektorių. Ši sritis dažnai laikoma prestižine ir reprezentuojančia šalį tarptautiniu mastu, o apie jos pripažinimą Lietuvoje daugiausia pasako itin greitai išperkami bilietai. Šiuolaikinio teatro tobulėjimas matuojamas ne tik kūrybine meistryste, bet ir siekiu diegti modernias priemones, kurios suartina kūrėjus, atlikėjus ir žiūrovus. Vis tik gausėjanti pasiūla ir galimybė rinktis kultūrines pramogas nepriklausomai nuo gyvenamos vietos (netgi internete!) verčia ir labiau rūpintis auditorijos įsitraukimu. Mokslininkai sutaria, kad šiuo metu tai vienas didžiausių iššūkių kultūros organizacijoms. Platesnės auditorijos įtraukimas į kultūros organizacijų veiklą taip pat yra vienas pagrindinių Europos komisijos prioritetų, aktualus Europos Sąjungos ir Lietuvos kultūros politikoje, tarpdisciplininiuose mokslininkų tyrimuose.

Auga poreikis veiksmus pagrįsti duomenimis

Pasak VU KnF socialinių mokslų daktarės Skaistės Jurėnės, auditorijos įsitraukimas padeda vartotojui geriau suprasti, įvertinti ir susisieti su organizacijos siūlomomis patirtimis, suteikia galimybę fiziškai, emociškai ir intelektualiai veikti. Tai sukuria sąlygas kultūros organizacijoms užtikrinti auditorijos narių lojalumą, pastangos auditorijos plėtrai pritraukia naujų lankytojų į kultūros organizaciją. Tokios veiklos aktualijos didina meno vadybininkų reikšmę rinkoje, skatina organizacijos veiklą pagrįsti strategijomis, tyrimais ir duomenimis, ne tik planuoti veiksmus, bet ir analizuoti rezultatus, jais remiantis priimti sprendimus.

„Tiriant, kaip skirtingos Nacionalinio Kauno dramos teatro auditorijos grupės įsitraukia į teatro veiklas ir joms sukurtas priemones, buvo išskirtos 5 auditorijos grupės. Jau vien tikslinių grupių išskyrimas kultūros organizacijoms leidžia sutelkti veiklas į dažniausiai pasitaikančias auditorijos grupes, išrinkti joms geriausiai veikiančias priemones“, – pasakoja S. Jurėnė apie Q sort metodologijos tyrimą, atliktą rengiant disertaciją tema „Kultūros organizacijų pasitelkiamų priemonių tipų ir formų, siekiamo atlygio ir išankstinio žinojimo įtaka auditorijos įsitraukimui“.

„Aktualus tyrimas atliktas pasitelkus inovatyvius tyrimo metodus, o gauti rezultatai suteikia svarbių žinių įvairių šalių kultūros organizacijoms apie įvairias papildomas priemones ir jų įtaką auditorijos įsitraukimui. Gauti šio tyrimo rezultatai atskleidė 5 skirtingas auditorijos grupes, kurios skiriasi savo įsitraukimo pobūdžiu, siekiamu atlygiu ir prioritetais“, – aiškino S. Jurėnė.

Tarptautinis bendradarbiavimas būtinas ieškant geriausių sprendimų

Mokslininkė įsitikinusi, kad ypač svarbu gautus tyrimo rezultatus pristatyti tarptautinei auditorijai, tad aktyviai dalyvauja mokslinėse konferencijose. Neseniai ji, kartu su VU KnF meno vadybos studijų programos dėstytoja socialinių mokslų mokslininke prof. dr. Virginija Jurėniene, dalyvavo Inčchono mieste Pietų Korėjoje vykusioje Korėjos meno ir humanitarinių mokslų konferencijoje (angl.: The Korean Conference on Arts & Humanities), kur dalyvavo daugiau nei 300 mokslininkų ir praktikų iš 50 šalių (https://kcah.iafor.org/). S. Jurėnė skaitė pranešimą „Auditorijų įsitraukimas teatro veikloje: Q sort metodologijos tyrimas“ (angl.: Audience Engagement in Theatre Activities: Q Sort Methodology Research) ir vadovavo konferencijos sekcijai „Kultūros studijos iš įvairių perspektyvų“ (angl. Cultural Studies in Different Perspectives).

V. Jurėnienė atstovaudama savo tyrimų sritį skaitė pranešimą „Socialinės raidos ypatumai Lietuvoje: Lyčių lygybės aspektas“ (angl. „Peculiarities of Social Development in Lithuania: Aspect of Gender Equality“). Ji džiaugėsi galimybe savo žiniomis pasidalinti skatinant diskusijas disciplinų sankirtose ir taip gerinant bendrą sociokultūrinį kraštovaizdį.

Buvo užmegzti ryšiai su kitų šalių mokslininkais, dalintasi patirtimi, dalyvauta diskusijose.

Siekis dalintis patirtimis

Nors pagrindinis kelionės tikslas – konferencija ir pranešimo skaitymas, laisvalaikiu pažinta Pietų Korėjos kultūra, kulinarinis paveldas. Mokslininkės džiaugiasi, kad tarptautinės konferencijos tampa ne tik mokslo, kultūros renginiais, bet ir galimybe užmegzti naujų ryšių, pažinti tarpkultūrinius skirtumus, pagilinti specifines žinias.

Kelionės metu taip pat įvyko susitikimas su Nacionalinio Korėjos teatro, įsikūrusio Seule, atstovais. Siekta daugiau sužinoti apie Pietų Korėjoje veikiančių kultūros įstaigų vadybą, užmegzti bendradarbiavimą. Tai didžiausias teatras Pietų Korėjoje, kuriame reziduoja operos, šokio trupės ir orkestras. Pagrindinis teatro išskirtinumas – autentiškų orėjietiško meno tradicijų puoselėjimas ir šiuolaikinės dramaturgijos sintezė. Su teatro atstovais diskutuota apie teatro vadybos panašumus ir skirtumus Lietuvoje ir Pietų Korėjoje, auditorijos plėtros priemones, bendradarbiavimo galimybes ateityje, išsiaiškinta, kad abu teatrai atviri tarptautinėms partnerystėms.

Kaip pasakoja S. Jurėnė, susitikime su teatro atstovais iš tiesų nustebino, kad veiklos principai labai panašūs į lietuviško teatro, nors Pietų Korėja laikoma 10-ta pagal dydį pasaulio ekonomika, o aplankytas teatras – didžiausias Pietų Korėjoje, valdantis tris kompanijas, darbinantis 500 asmenų.

„Stebina tai, kad nepaisant didžiulio mastų skirtumo pagrindiniai veiklos modeliai ir organizuojamos veiklos mažai skiriasi nuo Lietuvos teatrų. Pagrindinis skirtumas – jų teatro tradicinės stilistikos išlaikymas kuriamoje produkcijoje, nors auditorijos ugdymą, teatro formų pažinimą P. Korėjos teatras vykdo pirkdamas ir užsakydamas parodyti tarptautines modernaus teatro produkcijas“, – pasakoja S. Jurėnė.

Pietų Korėjoje įprasta teatre lankytis kelis kartus per metus, tad teatras beveik neinvestuoja į reklamą – apsiriboja skrajutėmis ir reklama socialiniuose tinkluose. Įdomu tai, kad Nacionalinio Korėjos teatro salių užimtumas – apie 90 proc., panašiai kaip ir Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Panašumų daugiau nei skirtumų

„Esminis skirtumas tas, kad P. Korėjos teatras nesirūpina dėl savo konkurentų – kitas didesnis teatras yra už kelių šimtų kilometrų, o pavienių trupių, mažesnių kultūros įstaigų teatras nelaiko konkurentais. Norint pasiekti tokių renginių lankomumo rezultatų Lietuvoje, dėl intensyvios tiesioginės ir netiesioginės konkurencijos, teatras turi skirti žymiai daugiau žmogiškųjų ir finansinių resursų teatro reklamai“, – pasakoja Nacionalinio Kauno dramos teatro vadybos skyriaus vadove dirbanti mokslų daktarė Skaistė Jurėnė.

Pasak jos, teatras taip pat daug dėmesio skiria auditorijos prieinamumui, organizuoja pasirodymus su surtitrais anglų kalba, siūlo surtitrus kurtiesiems ir įgarsinimą akliesiems. Taip pat vykdo edukacijas vaikams, bendradarbiauja su skirtingomis kultūros organizacijomis. Tokias veiklas intensyviai vykdo ir Nacionalinis Kauno dramos teatras. Vis dėlto P. Korėjoje daugiau dėmesio skiriama įvairiems teatro suvenyrams, be to, siekiant užtikrinti paslaugų prieinamumą šeimoms, siūlomi vaikų kambariai.

„Iš P. Korėjos galima pasimokyti švaros, tvarkos, pagarbos, geranoriškumo ir aptarnavimo kultūros, – teigia V. Jurėnienė, tačiau prisipažįsta labai nustebinta, kad didelė dalis P. Korėjos jaunimo sunkiai kalba angliškai, priešingai nei Lietuvoje. – Nužiugino Korėjos teatro komandos noras bendradarbiauti, atvirumas, dalykiškumas ir draugiškumas. Susitikimas vyko teatre, labai šiltoje atmosferoje. Man, kaip kūrybinių industrijų tyrinėtojai, buvo įdomu susipažinti su Korėjos scenos menų veiklos ypatumais. Kaip VU atstovė, mielai pakviečiau juos atvykti į svečius. Pasidalijome noru bendradarbiauti ir išsiskyrėme su viltimi.“

„Tai buvo tikrai ne tik labai reikšmingas pažintinis vizitas – jis pasirodė esąs labai naudingas gilinat žinias kūrybinių industrijų srityje. Susitikime įdomu buvo viskas: kaip veikia teatro industrija, kiek postdraminis teatras yra galimas P. Korėjos nacionaliniame teatre“, – sako Virginija Jurėnienė. Ją sužavėjo korėjiečių patriotizmas, auditorijos noras vartoti nacionalinę kultūrą, lojalumas teatrui ir kiti aspektai.

V. Jurėnienės mokslinę komandiruotę finansavo Kauno fakulteto Socialinių mokslų ir taikomosios informatikos institutas, o S. Jurėnės – Lietuvos Kultūros taryba.