1986 m. sausį vykusiame 48-ajame Tarptautinio rašytojų klubo kongrese priimtas sprendimas kovo 3-iąją paskelbti Tarptautine rašytojų diena. Šia proga kalbiname rašytoją Jurgą Tumasonytę. Žinoma lietuvių rašytoja, prozininkė aktyviai dalyvauja literatūros lauke – rašo knygų apžvalgas, rengia interviu su rašytojais ir menininkais, prisideda prie įvairių kultūrinių renginių organizavimo. Vilniaus universiteto (VU) alumnė vykdo ir akademines veiklas, mielai prisideda ugdant talentus – VU Kauno fakultete veda prozos kūrybines dirbtuves studijų programos Lietuvių literatūra ir kūrybinis rašymas studentams.
Pernai sakydama kalbą Kovo 11-osios minėjime Lietuvos Respublikos Seime J. Tumasonytė atkreipė dėmesį, kad dabartiniai rašytojai dažniausiai susitaiko su tuo, kad jie nėra jokie sielų inžinieriai ir pateptieji, o literatūra – tai pirmiausia sunkus darbas. Pasak jos, naujose knygose jau galima užčiuopti ir šiuo metu padažnėjusį žmonių pulsą.
„Mes ne tik kuriame – sunkiai išsisuktume be administracinių, viešųjų ryšių žinių ir tiesiog buvimo savo pačių literatūros agentais“, – sakė ji aiškindama, koks daugialypis rašytojo kelias, apimantis ne vien kūrybinę veiklą, reikalaujantis įvairių pastangų ir kompetencijų. Šiandien autorė įsitikinusi, kad rašytojui svarbiausia užsispyrimas ir aistringas domėjimasis literatūra. Viena – kad liktų ištikimas savo sunkiai pasiekiamam tikslui, kita – kad jaustų istorijos ir laikmečio dvasią, kuri vienaip ar kitaip keičia kūrybą.
„Buvimas rašytoja ar rašytoju yra gana efemeriška būsena, nes vieną kartą gali parašyti stiprų kūrinį, o kitą kartą, nors, rodos, taip stengeisi, silpną. O jeigu daugiau išvis neberašai, ar toji rašytojo karūna nukrenta?“ – svarsto ne vieną reikšmingą įvertinimą pelniusi prozininkė paklausta, kas yra tas „tikras rašytojas“, ir prisipažįsta, kad į tokius egzistencinius pamąstymus nesivelia. J. Tumasonytė neslepia, kad literatūra yra ir darbas, ir laisvalaikis, tad nuolat tenka suktis kūrybos epicentre.
Rašytoja pasakoja, kad kartais maloniai nustemba realiame ar virtualiame pasaulyje pastebėjusi vieną ar kitą talentą, produktyvų ir efektingą autorių, tačiau pabrėžia, kad žmonės, kurie moka talentingai reikšti mintis soc. tinkluose ar kalbėti viešai, nebūtinai gebėtų parašyti grožinį kūrinį ir atvirkščiai – ne visi rašytojai geba efektyviai komunikuoti.
Rašytoju tampama daug ir kryptingai dirbant
„Man atrodo, kad tam, kad taptum rašytojas labiausiai reikia sėkmingai susiklostančių aplinkybių – ne tik talento ir noro, bet ir laiko. Kitaip tariant, galimybės susikaupti skaitymui ir rašymui. Šaunu, jeigu tai pavyksta dirbantiems pilnu etatu, įsivėlusiems į nesibaigiančius buities reikalus“, – sako rašytoja neabejodama, kad ilgainiui, net jei pradžioje nesiseka, bet judama kryptingai, vis tiek nutinka kažkas gero. Autorė taip pat atvirauja, kad kaskart sėdusi prie naujo sumanymo išgyvena baimę: nežino, ar tikrai pavyks jį įgyvendinti.
„Rašymas man dažnai atrodo kaip sunkus darbas. Tam, kad literatūroje pastebėtum architektūrą, prieš tai turi išmaišyti cementą ir sudėlioti daug plytų“, – metaforiškai atsako J. Tumasonyte ir priduria, kad tikrai būna ir smagių momentų, nes kitaip ir nerašytų, tik skaitytų kitų autorių kūrybą. Rašytoja pasakoja, kad jai savo sumanymus tiesiog įdomu užrašyti: susipina patirtis, fantazija ir bendra kartos patirtis, o iš to gimsta istorijos.
„Kiekviena knyga diktuoja tai, ko ir kiek reikėtų išmanyti ją rašant. Dabar, tarkime, daug skaitau apie meną, nusikaltimus, kelias žymias Kauno asmenybes ir mafiją. Ieškau savo veikėjams tinkamo balso, o tam, kad tą išgaučiau, vėl reikia kuistis archyvuose, vartyti meno albumus ir skaityti nusikaltėlių biografijas“, – sako J. Tumasonytė apie tai, kad svarbu gebėti skaitytoją apgauti: nesvarbu, ar tekstas magiškas, ar realistinis, svarbu, kad jis būtų įtaigus, užtikrintai vedantis ir įtraukiantis.
„Įkvepia tikriausiai pats gyvenimas, sutikti žmonės, nugirstos istorijos, išgyventos patirtys. Tad norinčiam tapti rašytoju reikėtų būti atviru ir smalsiu. Nors tikriausiai tie, kurie nori rašyti, ir taip pasižymi šia savybe“, – šypteli J. Tumasonytė ir teigia, kad rašytoją labiausiai ugdo bendruomenė: įsitraukimas į literatūrinį lauką – renginius, bendravimą su kitais kuriančiaisiais. Taip ne tik sužinomos aktualijos ir tendencijos, bet kyla diskusijos, padedančios išsigryninti savo idėjas.
Kūrybai nėra universalių taisyklių
„Man valanda rašymo kasdien yra tam tikra alternatyva, kai labai sunku išderinti laisvą laiką, spaudžia kiti darbai. Idealiomis sąlygomis geriausia, jei jau rašai didelės apimties kūrinį, skirti bent 3-4 valandas per dieną, bent keturis kartus per savaitę“, – dalijasi savo patirtimi J. Tumasonytė, mat paskutinės knygos, romano, rašymo sąlygas, gimus vaikeliui, vadino spartietiškomis – aukodama poilsio valandas, nepaisant to, kaip sunku, siekė įgyvendinti savo viziją pagal susigalvotas istorijos pasakojimo taisykles ir pabaigti knygą. Ji prisipažįsta negalinti rašyti ilgiau nei valandą, o bet koks ilgas tekstas – išbandymas. Visgi yra rašytojų, kurie rašo ir po 8 ar daugiau valandų kasdien – kiekvienas susikuria sau tinkamą ritmą.
„Šiuo metu pasaulyje tvyranti grėsmės nuojauta ir neužtikrintumas diktuoja tam tikras tendencijas, į kurių bangą pataikiau ir aš, tai yra mitologijos, folkloro aidus, norą pabėgti į tam tikrą pasaką“, – sako autorė ir pastebi, kad jos novelių romane „Naujagimiai“ natūraliai esama patriotinio diskurso, nors specialiai nesiekta deklaruoti pilietiškumo ar lietuviško išskirtinumo. Pasak jos, tai itin sunku atspindėti – norisi nenuklysti į ironiją ir suprimityvinimą, nepakelti tono iki patetiško aukštinimo.
„O mūsų „laukinis devintas dešimtmetis“, galiausiai tapęs meno diskurso dalimi, tokiems, kaip aš, kels vaikystės ir paauglystės laikų nostalgiją. Jaunesnius už mus galbūt juokins ar stebins keisti to meto papročiai ir normos“, – sakė ji pernai kalboje Kovo 11-osios minėjime Seime.
„Tikriausiai dar ne kartą į juos atsigręšime, bent jau mano ir vyresniųjų karta, nes tuo laiku formavosi mūsų asmenybės“, – pastebi J. Tumasonytė ir pasakoja nustebusi, kad jos romanas „Remontas“ vadinama knyga apie 90-uosius – ji tiesiog rėmėsi savo atsiminimais.
Dirbtinis intelektas – tik pagalbininkas
Įvairias veiklos sferas pamažu transformuojantys dirbtinio intelekto (DI) įrankiai dažnai siejami su baime, kad žmogaus kūrybiškumas praras vertę, o tokių darbo vietų, kur, pavyzdžiui, rašomi tekstai, ilgainiui neliks.
„Kūryboje DI šiek tiek gelbėja, kai noriu, kad labai greitai pateiktų susistemintą informaciją apie kokį nors reiškinį ar asmenybę. Bet tik tiek. Rašyti taip, kaip norėčiau, deja, jis kol kas nemoka“, – sako autorė.
Rašytoja nesipriešina pažangai ir sako gyvenime jau atradusi sritis, kur DI paslaugų neatsisako, tačiau nė kiek netiki, kad jis kada pakeis rašytojus. Pasak jos, audioknygas ir video medžiagą jau galima garsinti pasitelkiant DI, tačiau vis dar žymiai labiau vertinamas mėgstamų diktorių, aktorių ar rašytojų įrašytas garso takelis. Panašiai ji vertina ir tekstus, knygas – kokybės ir reikšmės atžvilgiu autorinis darbas yra svarbesnis ir turėtų išlikti kaip autentiškas laikotarpio liudijimas.