Pirmakursių integracija – tai daug daugiau nei įvadinės paskaitos, fuksų susitikimai ir begalė nedrąsių pirmų kartų. Tinklalaidės apie Vilniaus universiteto Kauno fakulteto (VU KnF) gyvenimą ir žmones autorės, studijų programos Lietuvių filologija ir reklama: turinio kūrimą ir rinkodara trečiakursės Solveiga Pacevičiūtė ir Guostė Markevičiūtė šiai temai panagrinėti ne atsitiktinai pasikvietė VU KnF Kalbų, literatūros ir vertimo studijų instituto docentą dr. Robertą Kudirką. Tekstų redagavimo ir kūrybinio rašymo dėstytojas du kartus išrinktas geriausiu VU KnF metų dėstytoju. Galima drąsiai teigti, kad absolventams jis ilgam įsimena dėstymo metodika ir filosofija, o studijuojant apdovanoja ne tik žiniomis, bet ir įrankiais atverti savo kūrybiškumą. Visgi kelias nuo moksleiviškos būties iki kūrybiško darbo rinkos dalyvio, grįstas ne formulėmis, taisyklėmis ar sparnuotomis metaforomis.

„Nauja“ nuolankumo filosofija

Dėstytojo požiūris į šiuolaikinį mokymąsi, ko gero, nustebino ir pačias tinklalaidės vedėjas, kurios studijuoja jo dėstomą dalyką jau antrą pusmetį. Savo paskaitose taikomai metodologijai ištikimas R. Kudirka pirmiausia pakvietė panagrinėti nuolankumo sąvoką.

Įdomu, kad terminas gali būti labai skirtingai suprantamas ir įvairiems žmonėms turi labai skirtingą subjektyvią reikšmę. Pradedant nuo skirtingo interpretavimo religiniame ir istoriniame kontekste iki šių dienų medijose dviprasmiškai madingų koučerių pasisakymų apie vyrų ir moterų santykių dinamiką, kas neretai sukelia neigiamas emocijas moderniam žmogui. Čia dėstytojas pabrėžia, kad nuolankumas nėra tas pats, kaip paklusnumas.

„Nuolankumas studento ir dėstytojo santykyje yra sveikas dalykas, kai be išankstinio nusiteikimo susipažįsti su dėstymo medžiaga, dėstytoju, sistema. Reikėtų pabandyti suvokti siūlomą metodą, priimti tai atvirai, be pasipriešinimo ir kritikos“, – aiškina dėstytojas apgailestaudamas, kad kartais žmonės taip ir lieka uždari, nors deklaruoja siekiantys žinių, o neįdėdami kryptingų pastangų lieka nusivylę aukštuoju mokslu (ir savimi?).

Tinklalaidės vedėjos drąsiai sveria svarstykles į priešingą pusę ir teiraujasi, kaip dėstytojas reaguoja į nuolankumui priešingą, kad ir ne dažnai pasitaikantį, studentų nusiteikimą – įžūlumą.

„Tada situacija apsiverčia: dėstytojas turi turėti nuolankumo būti tokiems studentams kantrus, kaip nors tai sugerti ir parodyti, kad klausti reikėtų taip, daryti reikėtų taip... o ne kaip jie daro negerbdami savęs, savo kolegų ir dėstytojo“, – pasakoja docentas pabrėždamas, kad kritinių atvejų pasitaiko itin mažai, o ir tie – puiki galimybė dėstytojo pedagoginei saviugdai.

Įstojus atversti naują puslapį

„Net neįsivaizdavai, kad gali būti taip vedama paskaita: iš pradžių išsigąsti (kas čia vyksta?, kodėl taip?), o paskui prilimpa prie širdies“, – beveik unisonu sako tinklalaidės vedėjos prisimindamos pirmas paskaitas ir pritaria dėstytojui, kad kuo toliau, tuo labiau pasiteisina atviras požiūris, ima žavėti studijų proceso nenuspėjamumas.

R. Kudirka pasakoja pastebėjęs, kad pirmakursiai studijuoti dažnai ateina su nuostata, kad „kažkas ne taip“ ir ilgainiui patys nuo to kenčia. Nusivylimą sukelia ne tik nepagrįsti lūkesčiai, bet ir pagal socialinių tinklų tendencijas formuojamą jaunosios kartos vertybių sistemą į priekį grūdamas nerimastingas, vidinių konfliktų apimtas „ego“, kuris tik užgožia aplinką. Docentą taip pat stebina neretai pasitaikantis gana vartotojiškas įsivaizdavimas, kad dėstytojas yra po nirvanos nušvitęs žmogus ir tiesiog įkraus dėstoma medžiaga kaip kokia dvasine energija. Pasak jo, nors atrodo paradoksaliai, bet išsvajotas supergalias jau turime – tik ne kiekvienas nori jas išsigryninti, dirbti su savimi, jas ugdytis.

Mokslininkas skatina ne vien atvirai priimti (žinoma, nepametant kritinio mąstymo) viską, kas siūloma universitete, bet viską viršyti, siekti pranokti mokytoją. Turėti lūkesčių natūralu, bet labai sveika vertinti situaciją per pozityvą, bandyti išgauti sau naudingų dalykų. Būtent universitetas yra vieta siekti savo tikslų, išmokti nekaltinti aplinkos, labiau gręžtis į save.

Pasak tinklalaidės vedėjų, trečio kurso studenčių, antrame kurse jau pavyksta pastebėti panašumus tarp visų paskaitų, priprasti prie kiekvieno dėstytojo strategijos, būdo, fakulteto ir asmeninio gyvenimo ritmo.

„Man naudingos buvo ir nevykusios paskaitos“, – atvirai sako R. Kudirka ir su šypsena prideda, kad būtent taip išmokęs, kaip nereikia daryti.

Nebijoti akistatos su pažinimu

R. Kudirka atkreipia dėmesį, kad žmonių informacinis suvokimas tapo kitoks. Kai atakuoja didžiuliai informacijos srautai ir dėstytojui tenka būti labai aktyviam, dialogiškam, jei nori su savo medžiaga ką nors nuveikti. Nuolankumu jis vadina ir mokinio ir mokytojo santykį, nes kitaip mokymąsis neįmanomas: uždaras mokinys yra nepasiruošęs mokytis.

„Jei žmogus turi brandos, nesvarbu, kad praeityje įvyko įvairiausių reiškinių šeimoje, mokykloje ar dar kur nors, jis turi suvokti, kad jis pats atsakingas už savo vidinę būseną, judėjimą į kūrybišką santykį su aplinka, nesinešimą visų tų sunkenybių, kurios trukdo“, – sako dėstytojas pastebėjęs, kad kai kurie studentai atsineša iš mokyklos sužeistumo: gal iš pašaipų, gal tikrai patikėję, kad taisyklingai nemoka ko nors ir neišmoks, yra nevykėliai.

Pasak R. Kudirkos, šiuolaikiniai žmonės darosi individualesni, uždaresni. Kai yra grupė, kai reikia mokyti, reikia juos subendrinti ir priskasti iki tų žmonių. Pradėti bendrauti, atverti, padėti laisvai interpretuoti reiškinius, skatina atsiverti, nesieti buvusių nuoskaudų su dėstytojais, universitetu. Tai labai svarbu.

„Matau, kaip kai kurie studentai krūpčioja nuo mano dialogiškumo. Prieš jų uždarumą atrodau įkyrokas ir priekabus. Paskui matau, kaip tie uždaruoliai palaisvėja, tampa atviresni, pamato, kad akademiškai analizuojant įvairius reiškinius reikia nebijoti klysti, – įžvalgomis dalijasi dėstytojas, – Išsakant savo nuomonę, analizuojant, reikia turėti nuolankumo pasirodyti tik dabar suprantančiam, tik dabar atrandančiam, anksčiau apie tai niekad nesusimąsčiusiam.“

R. Kudirka prisipažįsta atradęs, gal ir keistą, tačiau jam itin brangų paskaitų kokybės rodiklį: jam įdomu pajausti, kad studentai pradeda suprasti. Be to patyrimo auditorijoje jaučiasi lyg svetimkūnis. Dėstytojas tiki, kad ir visi bendruomenės nariai siekia universitetiškai susidraugauti, nes keturis ar šešis ir daugiau metų daug smagiau siekti bendrų tikslų.