VU KHF Sociokultūrinių tyrimų centro spalio 23 d. surengtoje tarpdalykinėje Žanro konferencijoje mokslininkai humanitarai diskutavo apie žanrą ir jo pokyčius.
Žanro sampratos ir transformacijų klausimu
Nuo Aristotelio laikų žanras buvo viena pagrindinių literatūros teorijos sąvokų. Literatūros žanro samprata, funkcijos ir vertybiniai aspektai formavo daugumą pasaulinės literatūros ir kritikos tekstų. Žanro sampratos transformacijas paskatino modernioji literatūra. Naujosios žiniasklaidos priemonės dar labiau pakurstė abejones dėl tradicinės žanro kategorijos. Tai lėmė ne tik naujas atskirų žanrų interpretacijas, naujų žanrų ir požanrių atsiradimą, klasifikacijas, bet pasiūlė ir gana radikalius sprendinius: žanrų keitimą, maišymą, naujas žanrines sistemas, naują hierarchiškumą, žanrų ir lyčių tyrimus, etc. Tad konferencijos pirmininkė prof. dr. Gabija Bankauskaitė-Sereikienė (VU KHF Sociokultūrinių tyrimų centro direktorė) kėlė mokslininkams kelis klausimus. Ar šiais skaitmeniniais laikais žanras tėra sąlyginiai rėmai? Ar vis dar egzistuoja grynieji žanrai? Ar galime kalbėti apie žanrinę kalbėseną? Ar žanras – baigtinė kategorija? Konferencijos dalyviai diskutavo apie žanrą ir jo ribas ir teoriškai, ir praktiškai – mene, literatūroje, dramaturgijoje, teatre, etnologijoje, filosofijoje, komunikacijoje, propagandoje, kine ir kitose medijose.
Žanro kategorijos teorinė aptartis nuskambėjo dokt. Danguolės Kalinauskaitės (VDU) pranešime „Žanro suvokties trajektorijos“. Išsamiai aptarusi kanoninę žanro kategorijos sampratą įvairių filosofų (H. Bergsono, M. Bachtino, Tz. Todorovo ir kitų) darbuose, prelegentė nužymėjo žanro sąvokos raidos trajektoriją nuo retorikos ir literatūrologijos link lingvistikos, kalbos filosofijos bei komunikacijos teorijos. Parodyta, kaip nuo žanro kaip susitarimo kriterijų santalkos pereita prie žanro kaip komunikavimo, gyvenimo formos, egzistavimo būdo, kaip kultūrinės analizės objekto, priemonės išreikšti socialinę tikrovę ir geriau pažinti mus supantį pasaulį.
Klasikinis žanro suvokimas ir jo sąsajos su antika
Žanro sąsajas su antika labiausiai palietė doc. dr. Jurgos Jonutytės (VDU) ir doc. dr. Skirmantės Biržietienės (VU KHF) pranešimai. Jurga Jonutytė pranešime „Chronos ir kairos modeliai: laikiškumas kaip žanro kriterijus“ svarstė žanrą kaip gamybos judesio atpažinimo galimybę, kėlė klausimus, ar įmanoma kairologinė kūryba įvertinant jos negrįžtamumą ir situacijos išnaudojimą, aiškinosi, kiek tai susiję su menininko išskirtinumo teigimu. Pagaliau – gal tai klaidos menas? Kairos kategorija pamatyta kaip krizės, lemtingas užfiksuojantis, nutylėjimo momentas, po kurio kinta pamatinis audinys, įvyksta transformacija, randasi kitoks kūrybos būdas, kuris atitinkamai keičiasi laike. Kairos retorika įvertinta kaip galimybė improvizuoti, keisti, taikyti.
Klasikinio žanro suvokimu domėjosi doc. Skirmantė Biržietienė. Pranešime „Antikinė „lengvoji“ poezija: epigramos ypatumai“ priminusi svarbiausius istorinius žanrus, susiformavusius antikinėje literatūroje, mokslininkė aptarė vieną iš jų – antikinę poeziją akcentuodama smulkiąsias jos formas, konkrečiai – „dviprasmišką“, itin gyvybingą epigramos žanrą. Analizuojant žymiausio romėnų epigramų poeto Marcialio kūrybą, satyra atsiskleidė kaip senas-naujas žanras: kaip aktuali dabartis (kitaip nei poemos ar epo žanrų atveju), galimybė kalbėti naujai, perteikti „nepadorią žodžių tiesą“ ir kartu siekis vertinti griežtai. Vadinasi, net ir antikos laikais buvo ieškoma galimybių eiti už žanro ribų, neapsiriboti tik rimtąja kūryba, gal net keisti žanro sampratą.
Poližanriškumo ir polilogiškumo aspektai
Kelionių literatūros tekstus žanro aspektu analizavo prof. dr. Gabija Bankauskaitė-Sereikienė (VU KHF). Žanro grynumo, ribų, tarpžanriškumo klausimai kelti skaitant Antano Vaičiulaičio kelionių knygą „Italijos vaizdai“ (1949; 2015), Predrago Matvejevičiaus „Viduržemio jūros brevijorių“ (2011), Pauliaus Kovo knygą „Gyvenimas audroje: kaip išlikti sausam“ (2014). Akcentuotas kelionių literatūros poližanriškumas kaip galimybė ne tik priminti pasauliui apie daugybę senųjų žanrų, juos aktualizuoti, bet ir skatinti jų transformacijas. Kaip kelionių žanro perpetuum mobile išskirtas autoriaus ketinimas, nukreipiantis tekstą link populiariosios kultūros arba link klasikinių žanrų, taip pat specifinis komunikacijos požymis – egdokumentinė raiška. Kelionių literatūros žanras apibrėžtinas ir kaip pasižymintis kultūrinio pasaulėvaizdžio ypatybėmis bei pasakojančiojo savirefleksija, ir kaip tipiškas rinkodarinis populiariosios literatūros produktas.
Žanro transformacijas XX – XXI amžiaus lietuvių romano lauke tyrė dokt. Lina Buividavičiūtė (VU KHF). Aptardama J. Jankaus, R. Gavelio, S. T. Kondroto, R. Lankausko, V. Papievio, J. Skablauskaitės, J. Melniko, R. Klimo romanus, prelegentė pažymėjo dažno kūrinio daugiaveidę tapatybę, distopinio matmens svarbą žanro polilogiškumui formuotis. Apibendrinta, kad filosofinis romanas gali koreliuoti su distopijos, kelionių, antiromano, intertekstualumo, intelektualumo kategorijomis. Kaip parankiausias tokio romano analizės įrankis išskirtas psichoanalitinis žvilgsnis.
Žanras dramaturgijoje ir etnografijoje
Žanro sąvoka diskutuota ir teatro bei dramaturgijos lauke. Doc. dr. Ina Pukelytė (VDU) pranešime „Tarp dramos ir postdramos“ svarstė atnaujintos postdramos sąvoką, jos santykį su tradiciniu dramos žanru. Postdraminį žanro pobūdį prelegentė grindė paskutiniojo dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus kūrinio „Didis blogis“ analize, išskleisdama kūrėjų bendradarbiavimo modelį, teatro su bendruomenėmis schemą, svarstydama teatrinės fikcijos ir tikrovės ribas naujausioje dramaturgijoje, reaguojančioje į šiandienos situaciją (kūrinys – atsakas į karą ir jo žiaurumus Ukrainoje). Kaip teigta pranešime, kūrinys „Didis blogis“ atskleidžia autoriaus siekį išeiti iš dramos žanro ribų ir naudotis postdramai būdingomis spektaklio kūrimo technologijomis: stipria dramine medžiaga, žaidimu kalba, formomis, vaizdiniais ir istorinėmis konvencijomis. Scenoje jungiamas dokumentinis, medijų, kabareto, žiaurumo, brechtiškasis, epinis teatras, performanso ir kitos teatro formos.
Didžiulio susidomėjimo sulaukė etnografinis žvilgsnis į žanrą. Dr. Dovilė Kulakauskienė (VU KHF) ir doc. dr. Andželika Bylaitė-Žakaitienė (Klaipėdos valstybinė kolegija) pranešime „Lietuviškojo etnografinio filmo specifika: nuo dokumentikos iki vaidybos“ aiškinosi, kaip keitėsi etnografinio filmo samprata skirtingais raidos etapais: nuo antropologinių tyrinėjimų ir dokumentikos iki modernaus popkultūrinio žanro, nuo žodžių ir sakinių iki vizualiosios etnografijos. Prisiminta ir lietuviškojo etnografinio filmo istorija. Svarstant filmo kūrimo patrauklumo kriterijus, iškeltas vaidybos būtinumo ir tikrovės iškraipymo klausimas atkuriant paveldą vizualiai. Neapeitos ir etnografinių filmų finansavimo problemos.
Konferencijoje nuskambėjo ir gana netradicinis, „ezoterinis“ pranešimas. Savo sukurtą kultūrinio, socialinio, pedagoginio ir psichologinio konsultavimo sistemą, pagrįstą M. K. Čiurlionio paveikslų etnine analize, pristatė doc. dr. Egidijus Mažintas (LEU). M. K. Čiurlionio kūrinius vertindamas kaip galimą šeimos ir giminės etnokultūros paveldą, pranešėjas juos lygino su bendraisiais žmonijos, tautos ir valstybės istorinės raidos dėsningumais, bandydamas išskirti tautinio ir bendražmogiškojo identiteto sąsajas.
Žanro transformacijos ir grynumas nūdienos diskurse
Konferencijos dalyvius sudomino ir žanro aktualumas šiuolaikinėse medijose. Dr. Eglė Gabrėnaitė (VU KHF) pranešime „Politinio komentaro retorika: žanro transformacijos“ aiškinosi tradicinio politinio komentaro žanro pokyčius socialiniuose tinkluose, kėlė klausimą, ar pokyčiai susiję tik su kalba. Išanalizavusi kelių komentatorių pasisakymus, mokslininkė akcentavo šiuolaikinio politinio komentaro retorinį paralyžių, intensyvumo ir šiurkštumo eliminuojamą privatumą, agresyvumo skatinimą, emocinio užtaiso dominavimą pasisakymuose.
Stendinį pranešimą apie teismo diskurso ypatumus pateikė dokt. Skirmantė Zelenkienė (VU KHF). Galima tvirtinti, kad šis diskursas išlaikęs gryniausius žanrus, kadangi komunikaciją teismo metu reglamentuoja įstatymai, tad ji pasižymi itin griežtu socialinių vaidmenų pasiskirstymu (teisėjas, prokuroras, kaltinamasis, gynėjas ir kt.), kuris ir lemia kalbinio bendravimo dėsningumus.
Konferencijos dalyviai ir klausytojai labai aktyviai domėjosi visais be išimties pranešimais, kėlė klausimus, ieškojo sąsajų tarp analizuotų sričių. Sutarta, kad žanras vis dėlto labiau bendrina nei skiria. Įvertinus humanitarinių mokslų šiandieninį neatsietumą su tarpdalykiškumu, visuose menuose ryškėjančias žanro transformacijas, vis dėlto teigti, kad grynasis žanro kanonas šiandien nebeįdomus ir nebepopuliarus, negalima.
Prof. dr. Gabija Bankauskaitė-Sereikienė