Doc. dr. Laura Martinkutė: „Televizija – viena patogiausių platformų didinti kultūros prieinamumą asmenims su negalia“
Šaltuoju metų laiku žmonės laisvalaikį kur kas dažniau leidžia prie televizoriaus, kompiuterio ir telefono ekrano, todėl išauga ir su medijomis dirbančių vertėjų paslaugų paklausa. Vilniaus universiteto Kauno fakulteto (VU KnF) Kalbų, literatūros ir vertimo studijų instituto doc. dr. Laura Martinkutė ir Audiovizualinio vertimo studentai prisideda prie filmų pritaikymo neįgaliesiems pasitelkdami garsinį vaizdavimą.
Vertėjas – tarpininkas tarp vaizdo ir žodžio
Dr. L. Martinkutė pabrėžia, kad atsakingas požiūris tiek į „klasikinį“ vertimą iš vienos kalbos į kitą, tiek į specializuotą, kai audiovizualinis turinys pritaikomas žmonėms su sensorine negalia, yra būtinas. „Aprašant vaizdus neregiams, reikia objektyvumo, atidumo, jautrumo žodžiui, kad asmuo, įsijungęs filmą ar stebėdamas spektaklį, iš garsinio vaizdavimo komentarų kuo aiškiau ir lengviau įsivaizduotų, kas vyksta. Todėl vertėjas turi ne tik tiksliai įvardyti tam tikrą vaizdinį, bet ir būti nešališkas, komentarais neprimesti savo nuomonės, nevertinti, apgalvoti, kad žodžiai neįžeistų“, – apie iššūkius pasakoja pašnekovė.
Pasak L. Martinkutės, bene įdomiausia darbo dalis – raiškos „rebusų“ sprendimas. „Kartais visą pusdienį mintyse svarstai tam tikrą filmo sceną, kadrą ar savo sukurtą sakinį, kol galiausiai randi tinkamiausią išraiškos formą. Tuomet užrašai tuos „išnešiotus“ sakinius ir galiausiai jautiesi ramus, viską apgalvojęs, įvertinęs, sukūręs objektyvų, diplomatišką ir vaizdingą tekstą“, – sako ji.
„Jei pirminio teksto siunčiamą žinutę perduosi klaidingai, apgausi galutinį vartotoją, ir nesvarbu, ar tai vertimas iš anglų kalbos į lietuvių kalbą, ar garsinis vaizdavimas. Vertėjas privalo atsakingai vertinti savo darbą. Pakanka tik įsivaizduoti, kokią žalą gali patirti asmuo, kuris remsis klaidingai išversta kokio pavojingo prietaiso naudojimo instrukcija. Tiesa, dažniausiai audiovizualinio vertimo specialistai verčia arba pritaiko filmus ir spektaklius, tačiau net ir čia negalima klaidinti žiūrovo cenzūruojant ar pridedant tekstui pikantiškesnių detalių nei originale“, – akcentuoja L. Martinkutė. Pasak jos, svarbiausios vertėjo savybės – kruopštumas ir atsakomybė už kiekvieną žodį, nes esi tarpininkas tarp dviejų kalbų arba tarp vaizdo ir teksto.