Vykstant fakulteto Lietuvių filologijos katedros doktorantės Viktorijos Seredžiūtės fotografijų parodai „Veidai“ („Vero Coffee House“, Maironio g. 7), nusprendėme pakalbinti pačią darbų autorę, kuri mielai sutiko pasidalyti savo mintimis.

Kaip Jūs susidomėjote fotografija?     

Sunku būtų tiksliai pasakyti. Pamenu, dar paauglystėje pastebėjau, kad aplinkoje egzistuoja erdvės, daiktai, kurie, rodos, privalo būti įamžinti. Fotografija – tai galimybė sustabdyti prisilietusią akimirką, vizualiai grįžti į praeitį.  

Kaip manote, kokių gebėjimų reikia geram fotografui? Kur Jūs išmokote šio meno?              

Pirmiausia fotografas turi matyti ir pajausti norą įamžinti pamatytą vaizdą. Nuotraukos laikomos geromis tada, kai jos savo vaizdais kalba, sukuria nuotaiką arba žiūrovui sukelia kokias nors emocijas. Be abejo, svarbios ir techninės galimybės, tačiau geriausias fotoaparatas yra fotografo akis (šypsosi). Negaliu pasakyti, kad aš jau išmokau fotografijos meno. Dar tik mokausi. Kur? Savyje. Eksperimentuoju, stebiu, kas iš tų eksperimentų išeina. Taip gimsta minčių, ką galėčiau padaryti geriau.

Žinau, kad kuriate internetinį dienoraštį. Papasakokite apie jame viešinamas fotografijas.

Savo fotografijas viešinu fotokudra.lt internetiniame puslapyje adresu http://fotokudra.lt/aut.php?aut=9195. Kūrinių tematika įvairi, tačiau daugiausia fotografuoju peizažus. Fotokudra.lt – tai galimybė ne tik viešinti savo kūrinius, bet ir mokytis iš profesionalų, komentarais pateikiančių naudingų patarimų.

Ar fotografija yra susijusi su Jūsų studijomis ir kaip?

Visi menai yra susiję. Literatūra ir fotografija man yra metaforiška kelionė į savo pačios gelmę. Tai tiesiog buvimo pasaulyje būdas. Per žodį ir vaizdą. Iš tiesų siedama savo gyvenimą su literatūra ir fotografuodama net nepagalvojau, kad derinu skirtingas veiklas.  

Kaip sumanėte rengti parodą kavinėje „Vero Coffee House“?

Šią parodą sumaniau ne aš. Tiesą sakant, nesitikėjau, kad kada nors mano fotografijos bus viešinamos ne tik internete. Už tai esu dėkinga mūsų fakulteto Lietuvių filologijos katedros vedėjai docentei daktarei Ritai Baranauskienei, docentėms Skirmantei Šarkauskienei ir Saulei Juzelėnienei, organizavusioms šią parodą, tikėjusioms mano ne tik žodinės, bet ir vaizdinės raiškos galimybėmis.

Ar turite mėgstamiausią parodos fotografiją? 

Negalėčiau išskirti kurios nors vienos fotografijos. Visos yra mano kūriniai. Beje, šioje parodoje atskleidžiamas ir Lietuvių filologijos katedros magistrių Simonos Siderevičiūtės ir Loretos Varaniūtės literatūrinis talentas. Parodoje iš vienos pusės eksponuojama fotografija, iš kitos – minėtų magistrių meninis tekstas, kuriuo fotografija papildoma naujomis prasmėmis.

Gal galėtumėte pasvarstyti, kas šiandieniniam žmogui yra menas? O ką menas reiškia Jums?

Anksčiau buvo tikima, kad menas privalo kažką parodyti, atskleisti, mokyti. Šiandieninis žmogus sąvoką privalo pakeitė konstatavimu, kad menas tiesiog yra toks, koks jis yra ir nieko neprivalo. Man menas yra realybė, kurioje galiu jaustis laisva ir saugi. Apskritai neįsivaizduoju gyvenimo be meno. Menas yra vienintelė priebėga nuo slegiančios rutinos.

Ko palinkėtumėte Jūsų parodos lankytojams ir visiems, skaitantiems šį interviu?

Norėčiau padrąsinti, kad nebijotų kurti, kad atrastų laiko kūrybai. Be abejo, pirmiausia reikia išsilaisvinti nuo stereotipo, kad menas priklauso tik profesionalams. A. de Sent Egziuperi savo knygoje „Citadelė“ rašė: „Išlaisvink žmogų, ir jis pradės kurti.“ Taigi norėčiau visiems palinkėti tos laisvės ir svaiginančio prisilietimo prie kūrybos proceso.

Kalbino Agnė Zakaravičiūtė