Išlydėdami Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto (VU KHF) absolventus džiaugiamės ne tik jų akademiniais pasiekimais, bet ir jų laimėjimais už fakulteto ribų. Smagu kalbinti jau net du įspūdingus lenktynininko vardus turintį Igną Gelžinį, fakulteto Verslo informatikos bakalauro studijų programos absolventą.

Ignai, esi iš lenktynininkų šeimos. Ar todėl ir tu pasirinkai lenktynininko kelią?

Mano tėtis ir brolis – lenktynininkai. Tiksliau, tėtis labiau yra mūsų komandos vadybininkas, rėmėjas ir rėmėjų ieškotojas. Žmogus, kuris padaro už mus tai, ko mes patys dar negalim padaryti, o kol kas yra nemažai tokių dalykų. Po truputį abu su broliu mokomės, o vėliau gal padėsim jau savo sūnums. Nors vaikystėje tikrai negalvojau, kad būsiu lenktynininkas, todėl išbandžiau daug kitų sporto šakų: lauko ir stalo tenisą, plaukimą, kompiuterių būrelį, dziudo, karatė. Būti aktyviam ir įgyti patirties skirtingose srityse man yra labai svarbu. Kažin, ar įmanoma 100 procentų žinoti viską vienoje srityje, o įgijus žinių iš daugelio sričių kinta pats žmogaus mąstymas, pasaulėžiūra. Kai nutariau išbandyti ir lenktynes automobiliu, man patiko. Tai buvo laisvas pasirinkimas, dėl kurio nesigailiu.

Mūsų fakultete studijavo ir tavo brolis Jonas, o kodėl tu pasirinkai studijas VU Kauno humanitariniame fakultete?

Pirmiausia dėl patogios vietos. Nenorėjau keisti miesto, kuriame gyvena mano šeima, draugai, kuriame aš dirbu. Fakultetą jau buvo išbandęs brolis, o aš nenorėjau eksperimentuoti. Pabrėžčiau, kad čia studijuodamas verslo informatiką išmokau dalykų, kurie naudingi ne tik virtualioje erdvėje, bet ir gyvenime.

Abu su broliu esate informatikai ir lenktynininkai. Kas yra bendro tarp informatikos ir lenktyniavimo?

Automobilyje esančias technologijas, jų veikimą lengviau suprasti turint informatiko išsilavinimą. Informatika naudinga man tiek sporte, tiek gyvenime, kuris šiandien jau neįsivaizduojamas be kompiuterių. Be to, Lietuvoje lenktynininkas nėra specialybė ir pinigai iš šios sporto šakos neuždirbami, todėl ir studijavau informatiką. Mūsų šalyje svarbiausiu sportu laikomas krepšinis. Aišku, dėl Rūtos Meilutytės pasiekimų dabar ir plaukimui jau skiriama daugiau lėšų. Bet aš nepritarčiau požiūriui, kad tai sportai šakai, kurioje Lietuva neturi pasaulio čempionų ar rekordininkų, nereikia skirti dėmesio. Paskutiniu metu turime daugiau reikšmingų pasiekimų automobilių sporte nei krepšinyje, nors Lietuvoje yra tik viena automobilių sporto trasa ir ta pati netinkama. Labai norėtųsi, kad būtų pagalvota ir apie šios srities sportininkus. Jeigu atsirastų nauja automobilių sporto trasa, joje būtų galima įrengti ir saugumo reikalavimus atitinkančių treniruočių centrų, kaip yra kitose Europos šalyse. Kitų šalių patirtis rodo, kad tai padėtų sumažinti eismo įvykių skaičių Lietuvoje.

Ar rungtyniaujate su broliu, kurio rezultatas bus geresnis?

Trasoje tikrai nekonkuruojam. Būna, kad savaitgalį nuvažiuojam keliais automobiliais į Kačerginę ir pasivaržom šeimos būry su dėde, pusbroliu. Tai, sakyčiau, sveika konkurencija, kad būtų įdomiau.  Prieš varžybas vienas kitam padedam. Brolis turi daugiau patirties, daugiau gali patarti. Iš tiesų, mūsų važiavimo laikai visada būna panašūs.

Ką tau pačiam reiškia geriausio jauno lenktynininko Europoje vardas?

Kad tą sunku pamatuoti... Čia tik toks skambus pavadinimas, kad kažką sujaudintų, patrauktų dėmesį. Štai bokse – 16 čempionų ir nei vienas nežino, kuris ten geriausias. Bet suteiktu vardu galiu naudotis, nes 2013 metais Tarptautinės automobilių federacijos (FIA) atrankoje iš Europos buvo išrinktas tik vienas nugalėtojas ir man pasisekė juo tapti. Aišku, tai nebuvo varžybos, nebuvo„Formulė-1“...

Kokia pergalė tau būtų svarbiausia? Ar jau buvo?

Apetitas kyla bevalgant (šypsosi). Kol kas mano veikla susijusi su FIA institutu, noriu iš jo pasiimti kuo daugiau žinių, įgūdžių. Visur, kur dalyvauju, siekiu nugalėti, nes kam tada apskritai važiuočiau, jei pats savimi netikėčiau. Tiesiog manau, kad reikia užsiimti ta veikla, kurioje savimi pasitiki. Manau, kad svarbiausia mano pergalė ir buvo FIA instituto įvertinimas. Jaučiuosi labai laimingas, kad man pavyko tapti nugalėtoju iš jau atrinktų 25 talentingų Europos vairuotojų. Vis dėlto mano didžiausias siekis – tobulinti save.

Kokia yra įprasta lenktynininko dienotvarkė? Kaip sekėsi sportą derinti su studijomis?

Jeigu atvirai, buvo nelengva. Pavasario ir rudenio sezoną pasitaiko, kad namuose nebūnu 6, 7 savaitgalius, nes dalyvauju įvairiose varžybose. O per gautą vieną laisvą savaitgalį reikėdavo parašyti kokius 6 darbus, todėl motyvacija turėdavo būti labai stipri. Džiaugiuosi, kad visada tos motyvacijos atrasdavau ir viską atlikdavau.

Grįžkime šiek tiek į praeitį. Ar atsimeni savo pirmąsias varžybas?

Pirmos varžybos – su kartingu, pakankamai sunkios. Tai buvo tiesiog savęs išbandymas. Profesionaliai lenktyniauju nuo 2012 metų.

Ar nuo tavęs paties priklauso, kuriose varžybose dalyvausi?

Taip, važiuoju į tas varžybas, kurias pasirenku ir kurioms pavyksta sukaupti biudžetą.

Ar lenktyniauti pavojinga?

Tai labai saugus sportas. Žaidžiant krepšinį patiriama daugiau traumų nei automobilių sporte. Ypač žiedinėse lenktynėse kritinių traumų ir įvykių koeficientas labai mažas. Tik dėl didelių greičių, kurie ne visada protingai pasirenkami konkuruojant trasose, šis sportas įvardijamas pavojingu. Tuo tarpu visos technologijos, esančios automobilio viduje (saugumo kapsulė, saugos diržai, nedegi apranga, šalmas) suteikia maksimalią apsaugą, nebent lenktynininkas naudotų kažką ne pagal paskirtį. Aišku, būna visokių įvykių, praėjusiais metais net du žmonės žuvo. Nors tame pačiame krepšinyje gal ir daugiau nelaimingų atsitikimų gali įvykti.

Impulsyvūs ar apgalvoti sprendimai naudingesni lenktyniaujant?

Norint vairuoti sportinį automobilį, reikia pasiruošti psichologiškai ir žinoti, kad gali ir nepavykti, nepasisekti, net ne dėl paties kaltės. Negalima būti nei per agresyviam, nei per daug geram savo konkurentams, nei per greitai kažką daryti, nei per lėtai. Reikalinga kombinacija, panašiai kaip funkcija „Ctrl Alt Delete“. Štai ir sąsaja su informatika (šypsosi). Sunku atrasti balansą tarp impulsyvaus ir apgalvoto sprendimo, bet mes bandome. Labai padeda FIA institutas, kuris suteikia vertingų žinių: paaiškina, kodėl reikia atitinkamai maitintis prieš varžybas, kiek vandens kasdien reikia išgerti ir pan. Jei prieš varžybas, pamirščiau išgerti bent du litrus vandens per dieną, gali būti, kad pasirodyčiau beveik 50 proc. prasčiau nei iš tikrųjų galėčiau.

Būdamas puikus lenktynininkas, atsisėdęs prie lengvojo automobilio vairo tikriausiai  pramogauji...

Na, nelabai, nes gali prisipramogauti (juokiasi). Sakyčiau, kad vairuoti lenktyninį ir lengvąjį automobilį yra du skirtingi dalykai. Daugiau malonumo, be abejo, man teikia lenktyniavimas. Gatvėje man per daug automobilių, nemėgstu kamščių...

Minėjai, kad automobilių sportui Lietuvoje skiriama mažai dėmesio. Kaip jūs su komanda bandote populiarinti automobilių sportą?

Taip, tikrai mažai. O kaip galima tikėtis, kad kažkas bus lenktynininku, jeigu jam nėra kur lenktyniauti (juokiasi).Vis dėlto lenktynininkų Lietuvoje yra. Praėjusieji metai buvo sėkmingi ne tik man, kai laimėjau FIA instituto konkursą, bet ir automobilių kartingo atstovui Simui Juodviršiui, kuris tapo Pasaulio taurės nugalėtoju. Mano brolis  Jonas Gelžinis tapo Didžiosios Britanijos „Porsche Carrera“ vicečempionu ir buvo įrašytas į šios šalies istoriją kaip pirmasis užsienietis laimėjęs „Porsche Carrera“ taurės varžybas.  Visus savo laimėjimus mes stengiamės aprašyti, o lenktynių entuziastai padeda populiarinti mūsų mėgiamą automobilių sportą.

Kalbino Agnė Zakaravičiūtė