[sigplus] Critical error: Image gallery folder galerijos/interviu_tadas is expected to be a path relative to the image base folder specified in the back-end.

Taip savo dalyvavimą  „Misijoje Sibiras 2014“ komentuoja Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto alumnas, buvęs SA prezidentas Tadas Žirgulis. Jo įspūdžiai iš šių metų ekspedicijos Krasnojarske – dienoraštyje ir atsakymuose į mūsų klausimus.

Tadas maloniai sutiko dalyvauti ir jubiliejinėje VU KHF regatoje.  Spalio 14 –os vakarą Panerių dvaro prieigose jis pasitiks pirmosios „Nelauk plauk“ dienos dalyvius ir pakvies betarpiškam pokalbiui apie iššūkius ir kaip juos sėkmingai įveikti.

 http://2014.misijasibiras.lt/dalyviai/tadas-zirgulis/1708-ekspedicijos-dienorastis

{galerija}galerijos/interviu_tadas{/galerija}

Kodėl ir kaip nusprendėte dalyvauti „Misijoje Sibiras 2014“? Gal buvo kažkokie asmeniniai motyvai, pagrįsti šeimos istorija?

 Priežastys buvo kelios. Visada buvau socialiai aktyvus ir bandžiau nuveikti ką nors prasmingo, o  šį projektą sekiau jau labai senai. Jis mane žavėjo tuo, kad jaunimas skatinamas būti patriotišku ir domėtis lietuvių tautos istorija. Mėgau ir mėgstu bendrauti su jaunimu. (KHF studentai tą dar turėtų atsiminti J). Todėl galimybė grįžus iš ekspedicijos dalintis savo patirtais išgyvenimais tik dar labiau stiprino norą dalyvauti „Misija  Sibiras“. Mano močiutės šeima buvo ištremta į Krasnojarsko kraštą. Ten pat yra gimę daug mano dėdžių ir tetų, ten žuvo ir 2 močiutės broliai.

Kaip sekėsi įveikti pretendentų atranką?

 Apie atranką papasakoti sunku. Pildžiau anketą www.misijasibiras.lt. Vėliau gavau kvietimą į bandomąjį žygį. Žygis buvo ne iš lengvųjų. Žygiavome apie 50 km per 2 dienas. Man tai buvo pirmas kartas, kai reikia eiti tokį atstumą pėsčiomis ir dar su sunkiausia kuprine. Po bandomojo žygio sužinojau, jog esu tarp 14 laimingųjų, kurie vyks į 2014 metų ekspediciją.

Kaip ekspedicijoje tapote komanda?

 Komanda lipdėsi po mažą žingsnelį, bet užtikrintai, kol galiausiai tapome vienu dideliu kumščiu. Šių metų ekspedicija išsiskyrė tuo, jog Sibire teko 3 dienas keliauti buvusiais tremtinių keliais. Ėjome per miškus, kuriuose gyvena meškos, maisto turėjome tik planuotoms 3 dienom, o ir ryšio nebuvo. Tokiomis sąlygomis nepasitikėti komandos draugais – pražūtinga. Šis žygis galutinai sulipdė komandą.

Kokius didžiausius sunkumus (tiek asmeniškai, tiek komandai) teko įveikti ekspedicijos metu?

 Sunkumai turi savybę būti sunkūs čia ir dabar. Praėjus šiek tiek laiko ar jau įveikus tuos sunkumus, jie jau neatrodo taip baisiai. Sunkiau gal buvo psichologiškai nei fiziškai. Žinojimas, kad kelio atgal nėra, kartais gąsdina. Lygiai taip pat ir žygiuojant, jeigu eidamas lieki vienas su savo mintimis, svorį nešti daug sunkiau, nei dainuojant ar diskutuojant su kolegomis.

Kas paliko didžiausią įspūdį, buvo netikėta ar sukrėtė ilgam ir stipriai? O gal kažkas labai nuvylė?

 Įspūdžių, sukrėtimų ir netikėtumų buvo kiekvieną dieną. Didelį įspūdį paliko kapinaičių paieškos išnykusių kaimų teritorijose. Žinai, jog, esi buvusio kaimo teritorijoje, bet realiai stovi lygiame lauke. Ir tik iš skirtingos augmenijos galima susiorientuoti, kad kaimas tikrai buvo. Tokiomis akimirkomis pradedi vertinti laiką. Suvoki, jog viskas turi savo pradžią ir pabaigą.

Ką turėtų žinoti tie, kurie dar tik ketina dalyvauti kitose šios misijos ekspedicijose Lietuvos tremtinių takais?

Žinoti nieko nereikia. Reikia tik norėti ir tikėti savimi. Jei bus tikras ir nuoširdus noras, bus ir teigiamas rezultatas. Čia labai tinka posakis, kurį dažnai cituodavau, kai dar mokiausi universitete: „Jei bijai kritikos, nieko nedaryk. Nieko nedaryk ir būsi niekas!“