Lapkričio 1-ąją (Visų Šventųjų dieną) nuo 17.00 val. Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto Studentų atstovybė (VU KHF SA) pradeda tradicinę akciją „Sielų upė“ ir kviečia visus kauniečius į miesto centrą ir senamiestį. Studentai sako, kad savo renginiu, kuris šiais metais organizuojamas jau 14-tą kartą, siekia priminti senąsias Vėlinių tradicijas ir vienyti miesto bendruomenę pagerbiant tuos, kurie palikę gimtuosius lizdus, jau glaudžias po Dievo sparnu.

„Mirtis tai ne pabaiga, tai tik slenkstis... Siela nenustoja plazdėti, tik drugelio sparnais pakyla į kitą, amžiną Tėvynę. Todėl mes būdami čia, žemėje, turime padėti sielos sparnams spindėti ryškiausiomis spalvomis, prisimindami ir pagerbdami jas“ – pasakoja viena iš „Sielų upė 2015“ iniciatorių.

Lapkričio 1-osios vakarą (17.00 – 22.00 val.) aplankiusius artimųjų kapus studentai kviečia ateiti į Laisvės alėją ir Vilniaus gatvę, kad pabūtų kartu su tais, kurie dangun išėjo, ir uždegtų už juos žvakutę. Ne tik VU Kauno humanitarinio fakulteto, bet ir viso miesto tradicija tapusi „Sielų upė“, 2002 m. prasidėjusi gražia kultūros vadybos studentų iniciatyva fakulteto teritorijoje, metams bėgant tapo žinomu ir laukiamu renginiu. Šiemet Kauno miesto centre nušvis 5000 tūkstančiai žvakučių. Šiais metais „Sielų upė“ tekės kitokia vaga, ne iki Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios, kaip buvo visiems įprasta, bet iki Vienybės aikštės.

Nežinodami, ką atneš šis vakaras, kuriame ilgalaikius planus, o žmogaus būties kelionė sustoja akimirksniu, iš visų planų lieka tik neištarti „myliu, atleisk, atsiprašau“. Išėjus žmogui, lieka tuštuma ir sielvarto kančios. Deja, bet mirtis nežiūri nei amžiaus, nei jausmų, į amžinybę išsiveda pačius brangiausius mums iš visų. Tuštumą, nors vienai akimirkai galime užpildyti kartu „Sielų upėje“, juk „kartu mes viskas, niekas po vieną“.

„Sielų upėje“ prie kiekvienos uždegtos žvakelės nusileidžia angelas, laikydamas vėlę ant rankų, tegul žvakelės šviesa sušildo juos. Tyliai kaip žvakės užgęsta žmonės, o žvakės sielvartu laša... Įsilieti į „Sielų upę“ kviečiamas kiekvienas. Kviečiame prisiminti išėjusius Anapilin, nubraukti ašarą nuo skruosto už tuos, kurie išėjo per anksti, už tuos, kurie nesikels jau niekados, apkabinti artimą, džiaugtis buvimu kartu ir uždegti liepsnelę už tą, kurio gyvųjų tarpe jau niekas nebeprisimena. Neatidėliok, stokis ir eik, niekada nežinai, kada tavoji siela išplauks į „Sielų upę“.

Paulina Botyriūtė

Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto

 Lietuvių filologijos ir reklamos III k. studentė.