Germanų filologijos katedros dėstytojų asmeninių kontaktų ir iniciatyvų dėka Audiovizualinio vertimo studijų programos vyresniųjų kursų studentai dalyvauja spektaklių pastatymuose Kauno teatruose.
Nacionaliniame Kauno dramos teatro spektaklyje „Biografija: vaidinimas“ (lapkričio 5 d.), pritaikytame regėjimo negalią turintiems žmonėms, vadovaujami dėstytojos dr. Lauros Niedzviegienės, dalyvavo visi trečio kurso studentai, prisidėję prie garsinio vaizdavimo parengimo.
Ketvirto kurso studentai, vadovaujami dėstytojos Linos Abraitienės, džiaugiasi savo patirtimis po Kauno valstybinio muzikinio teatro premjeros lapkričio 27 d. Jų pastangomis lietuvių kalba atliekamą miuziklą „Karmen“ gali stebėti ir žiūrovai iš užsienio – sekti veiksmą skaitydami angliškus surtitrus (kūrinio vertimą, demonstruojamą virš scenos specialiai tam pritaikytame ekrane).
Parengti garsinį spektaklio vaizdavimą – tikras iššūkis
Audiovizualinio vertimo studijas pasirinkę studentai – socialiai angažuoti, todėl jie įsitikinę, jog visi žmonės privalo turėti tokias pat turiningo laisvalaikio ir pramogų galimybes. Tačiau realybė visai kitokia – regėjimo (kaip ir klausos) negalią turintiems žmonėms pritaikytų renginių trūksta. VU Kauno humanitarinio fakulteto Germanų filologijos katedros kuruojamos programos studentai džiaugiasi, kad neįgaliųjų integracija į visuomenę pamažu vyksta prasmingų iniciatyvų dėka, ir jie gali būti jų dalimi, įgydami nuostabios patirtes, kuri neabejotinai pravers jų gyvenime ir profesijoje.
Pasakoja Ričardas Kudirka (AVV III k.): „Man buvo pasiūlyta išskirtinė galimybė gyvai komentuoti aktorių veiksmus ir pasikeitimus scenoje. Nesvarstydamas sutikau, nes norėjau išbandyti save. Vadovaujami dėstytojos Lauros Niedzviegienės, pasidalinome spektaklį į segmentus ir kruopščiai ruošėmės pagal spektaklio vaizdo įrašą, džiūgaudami, kad prisidėsime prie pirmojo spektaklio Kaune su garsiniu vaizdavimu. Spektaklis labai dinamiškas, todėl iš pradžių šiek tiek nerimavau, bet kai kelis kartus atidžiai peržiūrėjau spektaklio vaizdo įrašą, visų baimių pavyko nusikratyti. Įsidėmėjęs kiekvieną scenos detalių pasikeitimą ir susipažinęs su aktorių elgsena, ryžtingai žengiau į įgarsintojo kabiną.
Nors prie mikrofono sėdėjau ne pirmą kartą, po pirmosios spektaklio dalies buvau truputį nukabinęs nosį dėl kelių klaidų. Tačiau ūpą pakėlė ir pasitikėjimo savimi suteikė teigiami spektaklyje dalyvavusių žmonių su regėjimo negalia atsiliepimai. Jie gyrė mano balsą ir kaip tik galėdami skatino atlikti antrąją dalį taip pat sklandžiai. Kai žiūrovai tokie patenkinti, negali jų nuvilti! Manau, kad antroje dalyje man sekėsi geriau nei pirmoje. Po spektaklio jaučiausi kaip gerai atlikęs savo užduotį.“
Bendrakursio pasakojimą papildo Giedrė Baltbarzdytė (AVV3): „Pritaikyti pirmąjį spektaklį Kaune regos negalią turintiems žmonėms buvo atsakingas ir sunkus darbas, kuriame mums pavyko praktiškai panaudoti savo teorines žinias, įgytas paskaitų metu. Garsinio vaizdavimo aprašo, komentarų akliesiems ir silpnaregiams, rengimas spektakliui „Biografija: vaidinimas“ buvo neįkainojama patirtis, nes „pasimatavome“ savo būsimą profesiją. Džiaugiuosi, kad dėstytoja L. Niedzviegienė pasitikėjo mumis ir suteikė tokią nuostabią galimybę“.
Didelių pastangų reikalauja ir vertimo darbai teatre
„Libreto vertimas ir pritaikymas scenai – daug laiko reikalaujantis ir kruopštus darbas, todėl iš pradžių studentai vertė libretą auditorijoje ir namuose, o likus dviem savaitėms iki premjeros dalyvavo spektaklio repeticijose ryte ir vakare. Jų metu studentai tikrino ir taisė surtitrus žiūrėdami miuziklą ir tapdami tais nepastebimais „menininkais“, kurių dėka šis nuostabaus grožio miuziklas tapo prieinamesnis platesniam žiūrovų ratui.“ – pasakoja Germanų filologijos katedros lektorė Lina Abraitienė.
Pasak VU Kauno humanitariniame fakultete rengiamiems audiovizualinio vertimo specialistams vadovavusios dėstytojos, retas susimąsto, kiek žmonių prisideda, kad spektaklis, miuziklas ar opera išvystų dienos šviesą: ne tik solistai ir muzikantai, bet ir siuvėjai, grimuotojai, apšvietėjai ir daugelis kitų. Pasidairę po teatro užkulisius studentai įgijo galimybę įvertinti jų ilgą, kruopštų ir daug laiko bei kantrybės reikalaujantį darbą, kurio nemato eilinis žiūrovas. Dėstytoja L. Abraitienė įsitikinusi, jog ši studentų patirtis ir jų praktinis indėlis į miuziklo pastatymą yra neįkainojami ne tik iš praktinės pusės, juk muzika, kaip sakė Peter Hoeg, nuplauna nuo sielos kasdieninio gyvenimo dulkes.
Studentai tapo surtitrų kūrėjais
Savo įspūdžiais apie dalyvavimą šiame projekte dalijasi ir studentės. Tris miuziklo „Karmen“ repeticijas Kauno valstybiniame muzikiniame teatre stebėjusi Reda Valančiūtė sako, kad išties buvo įdomu pamatyti, kaip dirba ir bendrauja režisierius, aktoriai, dirigentas, scenos darbininkai, garso ir apšvietimo inžinieriai. „Šie žmonės jau seniai dirba kartu, todėl jų darbas vyksta sklandžiai, kaip gerai suteptos mašinos. Galima sakyti, kad repeticijas net įdomiau stebėti, nei patį spektaklį (spektaklio metu nepamatysi, kaip aktoriai improvizuoja, neišgirsi šmaikščių režisieriaus komentarų ir pan.).“ – sako mergina.
Jos manymu, dėl to, kad vertėjai ir surtitruotojai yra nauja šios „mašinerijos“ detalė, studentams teko susidurti su netikėtomis problemomis prieš vieną rytinę repeticiją. Apie jokius vertėjus ar surtitrus rengusius studentus nieko negirdėjęs teatro sargas privertė būsimąsias audiovizualinio vertimo specialistes 15-20 min. laukti koridoriuje, kol buvo gautas teatro direktoriaus sekretorės patvirtinimas. Studentėms buvo netikėta, jog kažkas iš teatro personalo net nenutuokia, kas už teatro ribų prisideda prie surtitrų kūrimo.
Unikali proga atsidurti teatro „virtuvėje“
Ketvirtakursė Reda Valančiūtė labai džiaugiasi pasitaikiusia galimybe dalyvauti miuziklo repeticijose: „Pritaikyti surtitrus išties sunku, nes spektaklis „gyvas“, t.y. kiekvienas aktorius gali savo tekstą pasakyti kitaip. Juo labiau, kad skiriasi kiekvienos aktorių sudėties vaidyba. Tuo įsitikinome, kai tą pačią dieną stebėjome dvi repeticijas. Jeigu nebūtume mačiusios ryto repeticijos, būtume galvojusios, jog surtitrus reikės taisyti dar kartą.“
Redai Valančiūtei pritaria jos bendramokslė Simona Žukauskaitė: „Kai gavome spektaklio scenarijų, jo vertimas ir surtitrų parengimas neatrodė labai sudėtinga užduotis. Visi sunkumai kilo nuėjus į pirmąsias repeticijas, nes tada pastebėjome, kad paruoštus surtitrus spektaklio metu sekti nėra taip lengva, ypač kai dalis žodžių ar frazių yra pakeisti, o aktoriai dar mėgsta improvizuoti“. Todėl Simona pasakoja, kad pirmųjų repeticijų metu ne tiek stebėjo patį spektaklį, kiek bandė sekti, ar atitinka tekstas. Nepaisydama sunkaus darbo, kurį teko atlikti bandant suvienodinti ir pataisyti paruoštus surtitrus, S. Žukauskaitė įsitikinusi, kad įgyta patirtis yra labai vertinga. Teatrą mėgstančiai merginai buvo nepaprastai įdomu išvysti teatro užkulisius ir repeticijų procesą, nes stebėti teatro „virtuvę“ yra kur kas įdomiau už galutinį produktą – spektaklį“.
Nuotraukos – iš katedros archyvo.
Germanų filologijos katedros informacija