Pokalbis su Geriausio 2015 m. Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto dėstytojo apdovanojimą pelniusia dr. Aiste Urboniene, Filosofijos ir kultūros studijų katedros docente, apie garbingus vardus, apdovanojimus ir patirtis, apie santykius su studentais ir kolegomis bei apie svarbiausias žmogiškąsias vertybes.
Kaip manote, kodėl geriausio 2015 m. VU KHF dėstytojo apdovanojimas atiteko būtent Jums?
Gal todėl, kad dedu daug pastangų siekdama, jog kiekviena paskaita ar seminaras atitiktų bent du kriterijus: būtų ir naudingas studentams, ir įdomus. Išėjimas prieš auditoriją man yra kūrybinis veiksmas, niekada nesu skaičiusi teksto ar automatiškai pateikusi pasirengtos medžiagos. Kiekvienos paskaitos medžiagą nuolat atnaujinu pasirinkdama naujausius pavyzdžius, aktualijas. Taip pat siekiu dialogo su studentais, tad paskaita man yra dvikryptis veiksmas. Man svarbu ir studentų grįžtamasis ryšys, todėl dažnai, baigdama dėstyti kursą, paprašau jų individualiai ir anonimiškai surašyti tris mano darbo pliusus ir minusus. Ši informacija daug metų man buvo didelis postūmis tobulėti ir kartu paskatinimas, suteikęs optimizmo sunkesniais nusivylimo ar nuovargio etapais. Todėl geriausio dėstytojo apdovanojimas man yra šio didelio darbo įvertinimas.
Ką jis Jums reiškia?
Ką reiškia būti geriausiam? To nei pasversi, nei išmatuosi. Esu tikra, kad dauguma mūsų, dėstytojų, dėstydami tai, ką gerai išmanome ir kuo patys domimės, esame geriausi. Man šis įvertinimas yra ne tik labai vertingas ir svarbus, bet kartu ir užkraunantis didelę atsakomybę, nes dabar visų lūkesčiai bus gerokai didesni J .
Ar galėtumėte įvardinti svarbiausius gero dėstytojo kriterijus?
Prieš kelis mėnesius paskaitinėjau informaciją stende, kabančiame fojė prie J. Jablonskio auditorijos. Ten kaip tik yra surašyti gero (kartu ir profesionalaus) dėstytojo bruožai. Pamenu, tada pagalvojau, kad tokia ir siekiu būti ir, kad ir kaip savikritiškai savo veiksmus vertinčiau, iš dalies esu. Pirmiausia, tai savo dėstomų dalykų išmanymas arba dalykinė kompetencija, antra, tai yra komunikacinė kompetencija arba gebėjimas tai, ką nori perteikti, pateikti patraukliai ir įdomiai, trečia, tai yra etiškas ir draugiškas santykis su studentais.
O Jūs studijuodama turėjote labiausiai mėgstamą dėstytoją ir/ar dalyką?
Studijų Vilniaus universitete metu teko turėti daug nuostabių dėstytojų, nors pasitaikė ir siaubingai nuobodžių paskaitų. Esu baigusi dvigubo bakalauro (lietuvių ir skandinavų filologijos) studijas, tad mums dėstyti buvo kviečiami geriausi Skandinavijos bei Rusijos universitetų dėstytojai. Vis tik man didžiausią įspūdį paliko tuomet docento Arvydo Vidžiūno dėstomas lietuvių kalbos kirčiavimo kursas. Turbūt sunku patikėti, kad toks, atrodytų, nuobodus ir sudėtingas dalykas gali būti mėgstamiausias ir palikti tokį ilgametį įspūdį? Dėstytojas, vėliau vedęs viktoriną „Moki žodį – žinai kelią“, buvo nerealiai charizmatiškas, o kiekviena paskaita virsdavo mažyčiu šou. Ši patirtis man padėjo suprasti, kad bet kokią temą įmanoma pateikti labai įdomiai. Šios nuostatos ir laikausi. Taip pat visad intriguojančios ir įdomios buvo prof. A. M. Pavilionienės Visuotinės literatūros paskaitos.
Papasakokite daugiau apie savo studijas ir kaip pradėjote dėstytojauti.
Mano dėstymo pradžia buvo tuometinėje Vilniaus universiteto Skandinavistikos katedroje (dabar – Skandinavistikos centras), kur ėmiausi Skandinavų literatūros – tiek senosios, tiek šiuolaikinės – kursų. Dėsčiau tai, kas man labai patiko, o kadangi prieš tai buvau išklausiusi tris skirtingus Skandinavų literatūros kursus, kurie daugiau priminė konspektų diktavimą, norėjau surasti įdomesnį ir kūrybiškesnį dėstymo medžiagos pateikimą. Vėliau paieškas pratęsiau KTU, kur įstojau į doktorantūros studijas ir gavau dėstyti Dalykinės komunikacijos kursą. Tai buvo mano mėgstamiausias dalykas, privertęs labai daug skaityti, ieškoti ir tobulėti.
Kokius studentus vertinate ir kaip juos motyvuojate?
Vertinu visus studentus. Žinoma, malonu ir lengva dirbti su tuo, kuris domisi ir lanko paskaitas, bet ne mažiau vertingas ir retai teužsukantis ar motyvacijos neturintis studentas. Tokie studentai neleidžia „užsnūsti“, skatina rasti tinkamus motyvus kiekvienam individualiai. Motyvuoju, pirmiausia, kokybiškom paskaitom, naudinga ir pritaikoma kasdienybėje medžiaga, paskaitos metu kuriama gera atmosfera.
Kaip ruošiatės paskaitoms?
Net ir tobulai prieš pusmetį atrodžiusi gera paskaita reikalauja ją kiek pašlifuoti, atnaujinti, atrasti patrauklesnę vaizdinę formą. Stengiuosi nuolat atnaujinti tiek paskaitų turinį, tiek ir praktinių užduočių bei pavyzdžių naudojimą. Kasmet atsisiųsdinu literatūros iš Amazon.com, domiuosi naujovėmis, tiek mokymo metodikos, tiek dalyko turinio prasme.
Dėstote kelis dalykus, o kurį iš jų pati labiausiai mėgstate?
Man artimiausias dalykas yra Derybų kalba, kadangi tai man ir be galo įdomu, ir kartu esu sukaupusi šioje srityje daug dalykinių ir praktinių žinių. Be to, su šiuo kursu esu užgrūdinta įvairiose auditorijose, nuo šimtinės viskam abejingų pirmakursių telekomunikacijų studentų auditorijos, iš kurios išėjus ne kartą norėjosi ieškotis kito darbo, iki visažinės tam tikrų Lietuvos verslo įmonių vadovų ir komunikacijos specialistų auditorijos. Visa ši patirtis išmokė rasti raktą į bet kokios auditorijos dėmesį bei rasti patrauklius medžiagos pateikimo būdus.
Ar pavyksta paskaitos metu neprarasti studentų susidomėjimo?
Visaip būna, juk nesi stebukladarys su stebuklinga lazdele. Būna sudėtingesnės, „sausesnės“ temos, kartais pritrūksta susikaupimo, nors paprastai stengiuosi suvaldyti studentų dėmesį. Žinoma, vienas kitas, būna, neišlenda iš telefono ekrano, tada tenka subtiliai pajuokauti. Stengiuosi vadovautis labai paprasta taisykle, padedančia sudominti studentus: vienas teorinis teiginys + vienas pavyzdys. Pasakei teorinę „tiesą“, iš karto pateik pavyzdį. Išdėstei atvejį, vėlgi pademonstruok tai pavyzdžiu. Žmogiškosios smegenys turi unikalią savybę „atsijungti“, kai pateikiamas per daug abstraktus ar terminais apkrautas tekstas. Tad to vengiu. Be to, studentams gaunamų žinių pritaikymo praktikoje principas dažnai nėra savaime suprantamas, todėl naudingumas yra itin motyvuojantis veiksnys studijose J.
Ko per paskaitas ir seminarus netoleruojate?
Per pirmąją dalyko paskaitą su studentais įvedame keletą taisyklių, kurių visi sutariame laikytis. Jos yra susiję su vėlavimu bei telefonų skleidžiamais garsais. Žinoma, yra visokių gyvenimo situacijų, tad ir išimčių būna, vis tik pavyksta gražiai susitarti. Dar viena svarbi taisyklė: auditorijoje kalbame po vieną. Mielai išklausau studentus ir suteikiu daug galimybių kalbėti, tačiau „turgaus“ niekada neturėjau. Stengiuosi, kad santykiai su studentais būtų grįsti abipuse pagarba.
Ko pati sau niekada neleidžiate bendraudama su auditorija?
Sau neleidžiu laužyti bendrų taisyklių ar susitarimų, familiarumo ar netolerancijos. Neleidžiu sau ir vėluoti. Man tai yra nepagarba auditorijai. Kiekvienas studentas, koks nepažangus jis bebūtų, man yra pagarbos verta asmenybė. Pamenu, kažkada antrame kurse bestudijuodama į Lietuvių leksikologijos paskaitas nuėjau tik vieną kartą, t.y. dalyvavau tik pirmoje paskaitoje, kuri mane labai nuvylė. Po to atėjau tik į egzaminą. Tad dar nepamiršau, kokia pati buvau studentaudama ir žinau, kad su dalyko išmanymu ar studento asmenybe paskaitų nelankymas dažniausiai neturi nieko bendra.
Kokias vertybes siekiate diegti savo studentams?
Pagarba, tolerancija, sąžiningumas, pozityvumas – šios yra svarbiausios, bent jau dabar jos pirmiausia šauna į galvą. Dar siekiu paskatinti studentus tobulėti, nebūtinai dalykine prasme, bet plėsti akiratį, atrasti, kas svarbu. Tokie „pašaliniai efektai“ gali netgi būti vertingiausi. Pamenu, MA studijų metu buvau pasirinkusi „Meno istorijos“ dalyką, kurį dėstė vienas profesorius iš VDA. Nieko nepamenu apie meno istoriją, tačiau pamenu mažas su mitologija susijusias istorijas, kurias pasakojo profesorius. Dar žinau, kad išklausiusi šį dalyką pirmiausia, ką padariau nuvykusi studijuoti į Stokholmo universitetą, tai bibliotekoje susiradau J. Campbell knygą „Herojus su tūkstančiu veidų“, skirtą mitologijų analizei. Man ta knyga buvo didžiulis atradimas ir įkvėpimas. Už tai esu labai dėkinga tam profesoriui.
Kokiais principais grindžiate savo bendravimą su kolegomis?
Kolegos man yra komanda. Mūsų katedra mažytė, esame vos keli, todėl turime būti draugiški ir solidarūs. Vis tik gaila, kad dėl visų didelio užimtumo labai mažai laiko praleidžiame drauge. Džiugu, kad dėstymas kitų katedrų studijų programose leidžia geriau pažinti kolegas iš kitų katedrų, dirbti prie bendrų užduočių, bendradarbiauti.
Aktyviai dalyvaujate projektinėje veikloje. Ką ši patirtis duoda Jums, kaip dėstytojai?
Projektinė veikla, į kurią buvome panėrę daugiausia su prof. Virginija Jurėniene, padovanojo daug vertingų patirčių ir žinių. Ypač mūsų vizitai į kultūros centrus bei lietuviškąsias mokyklas Kaliningrado srityje ir Baltarusijoje. Unikalios patirtys, nuostabūs žmonės, vertinga tyrimo medžiaga. Vis tik pastaruoju metu pasijutau labai pavargusi nuo bevaisio projektinių paraiškų rašymo, tad nusprendžiau daugiau energijos skirti dėstymui.
Palaikote nemažai kontaktų su kolegomis iš užsienio. Kuo jų patirtys yra naudingos Lietuvos ir VU akademinei bendruomenei?
Kiekvieno iš mūsų turimi akademiniai tinklai yra socialinis kapitalas institucijai. Ne paslaptis, kad dažnai jų pagrindas yra asmeniniai draugiški ryšiai, ne mažiau svarbūs šalia sutampančių akademinių interesų. Jų pagalba kuriasi konsorciumai, kuriami projektai, vyksta mainai. Labai svarbu yra ne tik gauti bei imti, bet ir patiems duoti, nes turime daug kompetencijų ir esame novatoriški.
Ar turite autoritetų: profesijoje, gyvenime? Kokios asmenybės Jus labiausiai žavi?
Mane žavi daugybė žmonių. Manau, kad daugelis yra unikalūs ir įdomūs, turintys kuo pasidalinti. Vis tik esu sutikusi (tiesiogiai ar knygų pagalba) kelis žmones, kuriuos galėčiau pavadinti didžiaisiais savo Mokytojais, nes jie man yra didžiausi autoritetai. Tai – mano mama, Dalai Lama, komunikacijos specialistas H. Fexeus.
Papasakokite apie savo laisvalaikio pomėgius.
Laisvalaikio metu mėgstu skaityti, gaminti naujus patiekalus, leisti laiką su septynmečiu sūnumi, tvarkyti akvariumą. Domiuosi joga ir meditacija, nors tai yra jau ne laisvalaikio, o kasdienybės dalis. Bendravimas, kelionės, jūra, muzika, filmai, spektakliai...
Pasidalinkite savo lūkesčiais 2016 metams.
Man metai yra labai ilgas laiko tarpas. Jokių didelių lūkesčių nepuoselėju, tiesiog norisi prasmingai išgyventi kiekvieną dieną, ją pajaučiant, o ne prabėgant. Čia pacituosiu garsiojo Rudnosiuko autorių V. V. Lansbergį: „Tebūnie kaip būti privalo, tik gal truputį geriau...“. Žinoma, norisi, kad prasidėję metai išmokytų mus, kaip visuomenę, pakantumo ir tolerancijos kitoniškumui, pagarbos ir atjautos. Dar labai norisi, kad Kauno humanitarinis fakultetas klestėtų, o tai stichiškai nenutiks, tad ir lūkesčiu to nepavadinsi. Visi vieningai ir daug turime dirbti, kad to pasiektume.
Tegu taip ir bus. Kalbėjosi Rasma Freitakienė.