-        sako Vilniaus universiteto Kauno fakulteto (VU KnF) kultūros vadybos absolventė Laura Bleizgytė ir dalijasi įžvalgomis apie studijas, renginių vadybą ir kūrybiškumo paieškas, paremtas turtinga asmenine patirtimi.

Su Meno vadybos magistrantūroje  VU KnF studijuojančia Laura, kuri du metus vadovavo Gatvės muzikos dienos Kaune organizatorių komandai, o šiuo metu yra fakulteto „Raudonojo kilimo“ teatro koordinatorė ir dirba Varnių (Telšių raj.) regioniniame parke, kalbasi Inga Basevičiūtė, VU KnF kultūros vadybos IV kurso studentė.

Kodėl pasirinkai Kultūros vadybos studijas?

Kultūros vadybą rinkausi, nes ši specialybė man atrodė kaip neribotų galimybių veikla, kai gali pasirinkti, ką ir kur nori veikti. Man tai labai tiko, nes esu toks žmogus, kuriam visko reikia, negaliu koncentruotis tik į vieną veiklos sritį. Taip pat patiko, kad galiu suderinti saviraiškos poreikius su poreikiu studijuoti ir studijų užduotimis.

Kaip sekėsi studijuoti?

Pirmi du kursai buvo labai akademiški, o pats smagumas,  sakyčiau, prasidėjo trečiame kurse. Tačiau man labai patiko, kad nuo pirmo iki pat ketvirto kurso buvo galimybės kažką dirbti greta studijų. Studijos per daug neapkrovė ir neišsiurbė, – nei laiko, nei emocijų ir intelekto, nes jos nevaržė asmenybės... Šios studijos žmogaus neuždaro į dėžutę, o kaip tik skatina atsiverti ir plaukti į platesnius vandenis.

Žinoma, daug kas priklauso ir nuo dėstytojų, kurie prisideda ragindami stumtis pirmyn. Šios studijos yra žmonėms, kurie nori kažką veikti, o ne laukiantiems, kad kažkas ateis ir pasakys: „tu dabar eik, dirbk turizmo centre...“. Todėl jeigu nori, tai eini pats ir ieškai, ir darai taip, kaip tau reikia.

Be to, kultūros vadybos studijos atskleidžia dvi kultūros puses –  kultūra nėra vien tik pramogos, bet ir tam tikra politikos dalis. Studijų praktiką atlikau LR Seime, o bakalauro darbą rašiau „Kultūra kaip minkštojo saugumo priemonė Lietuvos nacionaliniame saugume“ tema.

Kaip pradėjai domėtis Gatvės muzikos diena ir tapai šio renginio koordinatore?

Kelis metus pagrindine šio renginio Kaune koordinatore buvo VU KnF kultūros vadybos studentė Dovilė Butnoriūtė. Baigusi studijas ji pasiūlė GMD renginį globoti savo jauniesiems kolegoms – VU KnF kultūros vadybos studentams. Susidomėjau skelbimu, kad ieškoma organizacinė komanda, ir, nors neplanavau būti šio projekto vadove, nes buvau antrame kurse ir jaučiausi nepatyrusi, bet taip nutiko, kad viskas pakliuvo į mano rankas. Turėjau pakankamai iniciatyvos ir noro prisiimti atsakomybę, kai kiti norėjo prisidėti tik po truputį. Be to, pamaniau, kad antrakursei bus puikus iššūkis, tad, kodėl gi nepabandžius?!

Kokią patirtį davė GMD?

Šiuo atveju norėjau išmesti save iš komforto zonos ir suprasti, kodėl renginiai būna vienokie arba kitokie. Dabar kai stebiu visus masinius renginius, juos galiu vertinti ne tik iš vartotojų, bet ir iš organizatorių pusės. Mano pačios vadybinė patirtis padeda pamatyti tam tikras klaidas, bet lygiai taip pat padeda suprasti, kodėl jos atsirado. Galiu pasakyti, kad net labiau vertinu jų atliktą darbą ir mažiau kritiškai žiūriu į tai, nes suprantu, kiek iš tikrųjų reikia savęs įdėti į renginį.

Ar sunku dirbti organizacinį darbą?

Viskas priklauso nuo komandos. Aš galiu vadovauti ir aiškinti, kiek noriu ir ko noriu, ir spausti, ir motyvuoti, ir ką tik noriu sakyti, bet jeigu komandos nariams tai yra neįdomu, jeigu jie nenori to daryti, tai ir nepadarys, kaip norėtųsi man. Organizuojant tokius didelius renginius svarbu pasiskirstyti darbus – susitarti,  kas koordinuoja atlikėjus, kas bendrauja su savivaldybe ir rėmėjais, o kas kontroliuoja visų kitų darbą ir pan.

Kaip Tavo gyvenime atsirado teatras?

Praėjusių metų rudenį atlikau praktiką LR Seime. Kai išeinant paklausė, ar man patiko, ar svarstyčiau galimybę pasilikti, atsakiau: „Ne, aš noriu į teatrą!“. Tuomet susiradau fakultete studentų teatrą. Jame vaidinau, pastatėme spektaklį ir tuomet pajutau, kad man labiau patinka koordinuoti nei vaidinti. Dabar VU KnF „Raudonojo kilimo“ teatrui padedu organizuoti renginius, juos viešinti, galiu būti netgi visų vaidmenų dublere, apšvietėja, garsiste... Meno ar kultūros vadybininkas yra antžmogis, kuris gali viską.

Ar sunku užsiimti vadyba teatre?

Labai džiaugiuosi, kad fakultete yra teatras, kurio pasirodymai skirti tiek fakulteto bendruomenei, tiek iš išorės atėjusiems žiūrovams. Tačiau vienas sunkesnių mūsų teatro uždavinių – pasiekti savo auditoriją. Jau lyg ir esame įgiję savo žiūrovus, tačiau vis dar nelengva juos efektyviai pasiekti ir pakankamai informuoti.

Kaip pavyksta viską suspėti laiku, kai turi tiek įvairių veiklų?

Šito savęs aš ir pati kartais klausiu. Prisipažinsiu, atrandu laiko ir serialus pažiūrėti (juokiasi). Negali visada būti tik įtampoje ir darbe, turi atrasti laiko ir sau. Laiką sau mėgstu paskirti užsiėmimams joga, nes kitaip, ko gero, nepavyktų išlikti nuosekliai ir ramiai, būtų tik emocijos, stresas, nuolatinis spaudimas... Dar privačiai mokausi dainuoti ir skambinti pianinu. Tai irgi padeda nuleisti garą emociškai. Kuo daugiau veikiu, tuo daugiau atsiranda energijos, bet lygiai taip pat ją kažkur reikia ir padėti. Taip ir suspėju gyvendama pagal kalendorių valandų ir minučių tikslumu.

Iš kur semiesi idėjų ir kūrybiškumo?

Tiesiog, arba yra minčių, arba jų nėra. Reikia laiko ir pasiruošti, ir nusiteikti tam pasiruošimui... Čia yra labai daug niuansų. Jeigu esi išsekęs ar pavargęs, reikia tiesiog atsitraukti, duoti sau laiko poilsiui, palikti visus ramybėje ir tuomet naujų idėjų atsiras. Jos tik šitaip gali atsirasti. Bet kuo daugiau dirbama, ir dar skirtingose srityse, tuo intensyviau idėjos pačios randasi, pinasi ir papildo viena kitą, todėl tampa vis paprasčiau jas generuoti. Bet jeigu gyveni tik vienoje erdvėje, tai tikrai galima labai greitai išsisemti, nes nebematai, kas vyksta aplink.

Ką norėtum pasakyti, patarti būsimiems studentams?

Pirmiausia siūlyčiau suvokti, kas yra universitetas, nes čia ne ta įstaiga, kurioje viskas atnešama ant lėkštutės. Universitete kiekvienas pats gali ieškoti galimybių, siekti užsibrėžtų tikslų. Universitetas taip pat yra puikus kontaktų šaltinis... Siūlyčiau naudotis kiekviena galimybe ir proga, nes geriau gailėtis dėl to ką padarei, nei dėl to, ko nepadarei. Taip pat norėčiau visiems pasiūlyti planuoti (ir net nesėkmę arba, kad būtų planas ir kitokiam planui!..), užsibrėžti jei ne savaitės, tai bent pusės metų arba metų tikslus ir pagalvoti, kaip jų pasiekti. Kitu atveju nieko nepasieksi, o tik burbėsi.

Palinkėkime sėkmės šiai savo pozityvia energija užkrečiančiai asmenybei!

Nuotraukos – iš Lauros Bleizgytės asmeninio archyvo.