Mintimis apie kūrybą ir studijų laikus dalijasi poetė Indrė Valantinaitė – trijų poezijos knygų („Žuvim ir lelijom“, 2006; „Pasakos apie meilę ir kitus žvėris“, 2011 ir „Trumpametražiai“, 2017) autorė, Vilniaus universitete Kaune baigusi bakalauro studijas (Kultūros vadybą), maloniai sutikusi atsakyti į VU KnF Lietuvių filologijos ir reklamos III kurso studenčių Paulinos Taškutės ir Agnės Vaitkutės klausimus.
„Laisvė, ramybė, jausmai, draugai, menas, skanus maistas, gamta... Patirdama šiuos dalykus jaučiuosi geriausiai“, – teigia poetė, dainininkė, žurnalistė, kultūros laidų autorė ir vedėja, paklausta, kas ją labiausiai džiugina. Charizmatiškoji VU Kauno fakulteto alumnė, už geriausią poezijos knygą 2006 metais pelniusi Jaunimo literatūros premiją, o 2012 metais „Poetinio Druskininkų rudens“ festivalyje apdovanota Jaunojo Jotvingio premija, pasakoja, kad šiuo metu rašo įvairius straipsnius ir dalyvauja kitoje veikloje, susijusioje su neseniai pasirodžiusia jos knyga „Trumpametražiai“.
Kokios Jūsų kūrybinio proceso sudedamosios dalys, etapai?
Svarbiausioji – turėti laiko patirčiai ir pojūčiams, savistabai, nepanirti rutinoje, bėgime. Visa kita – racionalusis redagavimas, kuris vyksta prieš pasirodant publikacijoms.
Trumpai papasakokite apie savo knygas.
Jos yra trys. Visos panašios savo stilistika, bet, manau, skirtingos savo tematika. Esu istorijų pasakotoja ir labai taupiai bei atsakingai renku žodžius. Pirmiausia, savuosius eilėraščius pamatau mintyse lyg filmukus, o tada išverčiu juos į žodžių kalbą. Visuomet sakau, kad eilėraštis yra pavykęs, jeigu skaitantysis tarsi pamato filmą.
Kas Jus skatina kurti? Kaip gimsta naujų knygų idėjos?
Kurti įkvepia visos įmanomos patirti emocijos, vaizdai, kelionės, susitikimai. O idėja knygai gimsta sudėjus visus turimus tekstus ir pastebėjus juos jungiančią giją. Dažniausiai visa tai vyksta savaime, specialiai „nekvaršinant“ galvos. Apskritai, manau, jeigu reikia per jėgą ką nors kurti, galvoti, itin stengtis – greičiausiai pasirinktas ne tas kelias. Kūryba turi įvykti, ištikti savaime. Tokia – pati tikriausia, natūraliausia, stipriausia.
Trečiosios Jūsų knygos pavadinimas „Trumpametražiai“ – tarsi nuoroda į filmus. Koks Jūsų santykis su kinu?
Kiną mėgstu, kaip ir daugelį meno sričių. Dažnai žiūriu įvairių laikotarpių ir žanrų filmus. Kartais būtent jie tampa įkvėpimo šaltiniu.
Kokia pastaruoju metu perskaityta knyga, dailės, muzikos, teatro kūrinys ar kultūrinis įvykis Jus nustebino?
„Scanoramoje“ žiūrėjau R. Östlundo „Kvadratą“. Puikus filmas! Taip pat mėgavausi L. Visconti „Rokas ir broliai“. Įvairove nudžiugino paroda „Jaunojo tapytojo prizas“, o kalbant apie tarptautinius renginius – Venecijoje pristatyti Damien Hirst „Sudužusio laivo lobiai“. Romoje, klausiausi Nick Cave. Tai buvo vienas geriausių koncertų mano gyvenime! Žodžiu, stengiuosi kuo daugiau kultūros aprėpti ir patirti.
Kuo išskirtinė Jūsų, kaip kūrėjos, diena?
Neturiu jokių ritualų. Tik stengiuosi išsimiegoti, tad neplanuoju daug darbų anksti ryte. Šiuo metu esu visiškai laisva „susistumdyti“ dieną taip, kaip man norisi. Tai didžiausias mano džiugesys.
Ar būna dienų, kai norisi viską mesti? Kaip kovojate su tokia nuotaika?
Kol dirbau su laidos projektu internetinėje televizijoje „Penki TV“, tokių dienų išties pasitaikydavo. Dabar tiesiog kyla noras kelioms dienoms imti ir išvykti, viską nukėlus kitai savaitei.
Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete baigėte kultūros vadybos studijas. Papasakokite apie savo studijų laikus.
Tai buvo labai smagus formavimosi laikas. Geras, paprastas, be didelių sukrėtimų. Toks saugus. Iki šiol išsaugojau draugystę su keletu nuostabių studijose sutiktų žmonių. Be to, atmintyje išliko keletas puikių programų ir dėstytojų.
Kaip studijos padėjo Jūsų tolimesnei karjerai?
Nemanau, kad padariau karjerą. Kūriau laidą apie kultūrą, tad gal tiesiog davė bendrą suvokimą apie tai, dėl ko ir kas vyksta meno lauke.
Kokia paskaita Jums įsiminė labiausiai? Kodėl?
Įsiminė ne viena paskaita. Virginijaus Kinčinaičio apie audiovizualinę kultūrą, Algirdo Klovos – apie muziką ir Ryčio Juodeikos – apie kiną.
Kaip manote, kodėl jaunas žmogus turėtų stoti į VU KnF? Kuo Kauno miestas yra patrauklus studentui?
Į VU KnF vertėtų stoti tuomet, kai svajonių studijų programa yra VU KnF (šypsosi). Kaunas yra nuostabus, gražus, be to, ramesnis, lengvesnis ir netgi pigesnis miestas už Vilnių. Ir jis atsigauna.
Ko palinkėtumėte VU KnF studentams?
Kuo daugiau bendrauti tarpusavyje, dalintis patirtimi ir skirti laiko bei jėgų svajonių praktikos vietai surasti!
Nuotraukos – iš asmeninio I. Valantinaitės archyvo.
Daugiau apie I. Valantinaitę: http://www.tekstai.lt/tekstai/1-tekstai/530-valantinaite-indre