Trečiojoje Tarptautinėje vertėjų dienoje Vilniaus universitete Kaune viešėjo kino filmo „Stebuklas“ scenarijaus autorė bei režisierė Eglė Vertelytė ir filmo prodiuseris Lukas Trimonis.
Spalio 2 d. VU Kauno fakulteto studentai ir dėstytojai turėjo puikią progą pamatyti keturis „Sidabrinės gervės“ apdovanojimus 2018 m. pelniusį kūrinį ir jį aptarti su kūrėjais. Tuo pačiu susitikimas tapo gražia intencija prisiminti bendradarbiavimą, užsimezgusį tarp „Stebuklas“ kūrybinės grupės ir VU Kauno fakulteto Audiovizualinio vertimo (AVV) bakalauro studijų programos 2018 m. absolventų ir I k. magistrantų. VU KnF Kalbų, literatūros ir vertimo studijų instituto docentė dr. Jurgita Kerevičienė ir grupė AVV studentų parengė šiam filmui specializuotus subtitrus klausos negalią turintiems žiūrovams.
Filmo „Stebuklas“ istorija nėra laužta iš piršto
Režisierė Eglė Vertelytė pasakojo, kad filmo kūrimas nuo pradinės idėjos iki galutinio produkto truko bene 9 metus, o didžiausias iššūkis, kurį teko įveikti kuriant filmą, buvo siekis tinkamai atkurti laikotarpį, surasti „autentiškas vietas ir kostiumus“. Išrinkti aktorę pagrindiniam vaidmeniui taip pat buvo nelengva užduotis. Pasak filmo prodiuserio Luko Trimonio, atrankose į kolūkio vadovės Irenos vaidmenį dalyvavo „mažiausiai 10 aktorių“, kol buvo išrinkta Eglė Mikulionytė, kuri už šį vaidmenį pelnė „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą. Parinkti aktorių, galintį suvaidinti amerikietį Bernardą, filmo kūrėjams buvo paprasčiau – kai aktorius Vyto Ruginis paskaitė lietuviškai parašytą tekstą (prieš filmą Vyto nemokėjo nė žodžio lietuviškai), abejonių, kas turi suvaidinti šį veikėją, nebeliko.
Anot režisierės, filme vaizduojama istorija nėra laužta iš piršto. Po Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo 1990 m. į mūsų šalį iš tiesų plūdo seniai iš jos išvykę arba net nebuvę žmonės, turintys lietuviškų šaknų: „Daug kas bandė grįžti, surasti savo žemę, pradėti kažką naujo. Man pasakojo apie žmogų iš Trakų rajono, kuris buvo grįžęs su amerikietišku automobiliu ir bandė kažką įsteigti, bet galiausiai išvažiavo atgal. Iš tikrųjų buvo daug žmonių, kurie sugrįžo ir bandė kažką pakeisti, bet suprato, kad čia per daug vargo ir viskas visai ne taip, kaip jie įsivaizdavo.“ Į klausimą, kodėl sugalvojo pavaizduoti šį laikotarpį būtent iš vidutinio amžiaus moters perspektyvos, režisierė Eglė Vertelytė atsakė: „Norėjau atiduoti duoklę savo tėvams, mokytojams, dėdėms ir tetoms, nes, nors ir jaunimas yra įdomi tema, bet suaugusio, susiformavusio žmogaus istorija, jo virsmas tuo laikotarpiu – platesnė tema.“
Filmas pritaikytas kurtiesiems ir neprigirdintiems
Atsakydamas į klausimą, kaip sumanė filmą pritaikyti kurtiesiems ir neprigirdintiems, prodiuseris Lukas Trimonis pasakojo prieš pat filmo premjerą sužinojęs apie galimybę sukurti subtitrus šią negalią turintiems žmonėms ir nusprendęs ja pasinaudoti: „Juk tai nėra sudėtinga skaitmeninė technologija. Be to, pamaniau, kad sukursime filmui pridėtinę vertę.“ Pasak prodiuserio, auditorijos atsiliepimai apie subtitrus buvo labai geri, tačiau „vienintelis neigiamas atsiliepimas buvo dėl sušvelnintų keiksmažodžių“... Kurčiųjų manymu, dialogą reikėtų pateikti būtent tokį, koks jis yra filme. Beje, po filmo peržiūros vykusioje diskusijoje Lukas Trimonis patikino, kad nuo šiol visus savo prodiusuojamus filmus ketina pritaikyti kurtiesiems ir neprigirdintiems.
Todėl tikime, kad Vilniaus universitete Kaune rengiami vertėjai tikrai turės, ką veikti.
http://www.knf.vu.lt/stojantiesiems/bakalauro-studijos/audiovizualinis-vertimas
Indrė Višinskaitė,
Audiovizualinio vertimo magistrantūros I k. studentė