Norėdama VU Kauno fakulteto „Raudonojo kilimo“ teatro (VU KnF RKT) veiklą pristatyti iš vidaus ir apie buvimą scenoje daugiau sužinoti iš pirmų lūpų, Edita Majauskaitė (II k., Lietuvių filologija ir reklama)pakalbino trupės narius Ievą Hug, Jogailę Navickaitę, Nedą Gorytę ir Ernestą Basovą. Žymus rusų teatro aktorius ir režisierius Konstantinas Stanislavskis buvo įsitikinęs, kad, „jei žemėje yra stebuklų, tai jie vyksta teatre“. Galbūt todėl nuo seniausių laikų daugelį vilioja ir žavi scenos magija, bet į teatrą žmonės ateina dėl skirtingų priežasčių, o spektaklis, aktorystė ir teatro stebuklas nesibaigia, kai nuleidžiama uždanga ir įjungiamos šviesos žiūrovų salėje... VU KnF studentai Ieva, Jogailė, Neda ir Ernestas dalijasi savo atradimais fakulteto „Raudonojo kilimo“ teatrehttps://www.facebook.com/vuknfteatras/
Kas yra VU KnF Raudonojo kilimo teatras?
„VU KnF Raudonojo kilimo teatrą apibūdinčiau kaip grupę keistai įdomių žmonių, susitikusių „pravėdinti“ galvas nuo mokslų bei kitų rūpesčių ir norinčių realizuoti save vaidyboje. Labai nudžiugau sužinojusi, kad mūsų fakultete yra galimybė lankyti kūrybinį teatro būrelį. Labiausiai džiaugiuosi tuo, kad mes ne tik vaidiname ir „šlifuojame“ tam tikrą spektaklį, bet ir žaidžiame įvairius žaidimus, kurie mums padeda dirbti komandoje ir pritaikyti įgytas žinias“.
Neda Gorytė, II k. Anglų ir kita užsienio kalba (švedų kalba).
„Raudonojo kilimo teatras yra erdvė, kurioje kiekvienas gali save giliau pažinti, atrasti kažką naujo ir maloniai praleisti vakarą po sunkios paskaitų dienos“.
Ernestas Basovas, II k. Finansų ir apskaitos taikomosios sistemos.
„Man VU KnF RKT – viskas. Tai yra atsipalaidavimas po įtemptų paskaitų, buvimas su pačiais nuostabiausiais žmogeliukais, iškrova, blogų emocijų atsikratymas, pasitikėjimas savimi ir savo partneriu scenoje, taip pat ir iššūkis sau pačiai. Čia būna daug juoko, šypsenų ir, žinoma (kam nepasitaiko), ašarų... Daug, daug įvairiausių emocijų“.
Ieva Hug, I k. Audiovizualinis vertimas.
Kaip atsidūrėte VU KnF Raudonojo kilimo teatre?
„Vaidinti norėjau seniai, tačiau vis nerasdavau galimybių ir maniau, kad jau per vėlu pradėti. Kai tik universitete atradau Raudonojo kilimo teatrą, pabandžiau ten patekti, nors ir buvo baisu, nes neįsivaizdavau, kaip ir kas teatre vyksta. Dar labiau išgąsdino režisierė, kai vos atėjusiai liepė iškart paskaityti pjesę. Tačiau greitai pamačiau, koks nuostabus RKT kolektyvas ir kokia superinė jo vadovė, pilna idėjų ir įdomių istorijų“.
Jogailė Navickaitė, I k. Finansų ir apskaitos taikomosios sistemos.
Kas sunkiausia lankant VU KnF Raudonojo kilimo teatrą?
„Ko gero, labiausiai vargina monotonija, kai koreguojant spektaklį norisi greitai, kokybiškai viską sustatyti, o rezultatas vis neateina. Be to, kartais ne visus vaidmens žodžius lengva išmokti. Baisiausia yra žinoti, kad turėjai ateiti į repeticiją išmokęs žodžius, tačiau nespėjai, ir tada stengiesi tapti nematomu, kad tik režisierė nepakviestų būtent šiandien vaidintiJ. Prireikia didelės kantrybės ir noro, kad pasiektume tai, ką esame pradėję“. (Neda Gorytė).
Ką jums davė VU KnF Raudonojo kilimo teatras?
„Man RKT davė daug įvairių patarimų, kurie tam tikromis akimirkomis padeda kasdieniniame gyvenime. Pavyzdžiui, kaip išreikšti emociją ar mintį žvilgsniu ir judesiu? Atrodytų, tai nėra labai sunku, bet tik pabandęs supranti, kad nedaugelis sugeba tokiu būdu tiksliai perteikti aplinkiniams tai, ką turi omenyje. Tokie gebėjimai labai padeda darbe bendraujant su klientais, o ir draugų rate, nes padeda kurti savo įvaizdį, daryti įtaką ir net palankiai formuoti aplinkinių nuomonę“. (Ernestas Basovas).
„Šis teatras man yra tikrai didelis atradimas. Buvimas jo trupėje suteikia drąsos ir įdomios patirties, nes jame galiu atsiskleisti ir visapusiškai tobulinti save, kiek dėl galimybės gilintis į kūrinių problematiką, tiek ir dėl galimybės pamatyti teatrą tarsi iš vidaus. Mūsų užsiėmimuose pilna asmenybės lavinimo pratimų, bendravimo ir, žinoma, juoko, tad būna iš tiesų liūdna, jei negaliu dalyvauti repeticijose“. (Jogailė Navickaitė).
„Čia kiekvieną kartą atrandu save iš naujo, įgaunu naujos patirties, nes čia save turi parodyti be kaukės, kad galėtum scenoje įgyvendinti, ką sieki. Ateidamas turi pamiršti viską, kas bloga, savo trūkumus ir baimes, tiesiog turi eiti ir padaryti. Su atvira siela ir atvira širdimi, kitaip nieko nebus. Dažnai būna baisu ir nejauku, bet smagiausia yra tada, kai perlipi per save. Supranti, kokį didelį darbą atlikai“. (Ieva Hug).
Ar pakartotumėt sprendimą pasirinkti VU KnF Raudonojo kilimo teatrą?
„Tikrai taip! Juk tai nauji žmonės, naujos patirtys, naujos žinios. Daug sužinojau, patyriau: kaip viskas vyksta scenoje, kokių taisyklių reikia laikytis, koks jausmas apima, kai stebi publika, ir kaip nepasimesti, kai kažką pamiršti (pavyzdžiui, žodžius). Kai iš paskaitų grįžti pavargęs ir mintys sukasi vien apie kokius nors atsiskaitymus ar užduotis, teatras leidžia užsimiršti bent porai valandų. Nes tik repetuojant kyla įvairių juokų, diskusijų ir iššūkių, o tai ir būna įdomiausia repeticijų dalis“. (Neda Gorytė).
„Taip. Atėjau į VU KnF Raudonojo kilimo teatrą lyg nesava. Teatras mane užaugino ir vis dar augina, jis lipdo mano asmenybę kaip kokią statulėlę. Kiekvieną repeticiją vis po dalelę savęs įgaunu. Lyg sudėlioja viską į vietas. Tai yra didžiausia dovana man“. (Ieva Hug)