2020 08 25 – 2020 09 06
1910 m. Austrijos architektas Adolfas Loosas išleido esė „Ornamentas ir nusikaltimas“, kurioje jis kritikavo tų laikų gaminių dekoracijas. Architektas teigė, kad švaistyti išteklius nereikalingiems ornamentams yra amoralu. Loosas buvo ne vienintelis abejingas ar net priešiškai nusistatęs prieš dekoracijas. Kiti garsūs modernistai, įskaitant Le Korbiuzjė, taip pat pritarė šiai idėjai. Idealus modernus namas turi būti baltas, be jokių dekoracijų. Tačiau tai tik fragmentas ornamento istorijoje. XX a. dizainą sudarė ne tik grynos spalvos ir novatoriškos formos, bet ir įvairūs ornamentai. Dėl ornamentų tyrimo mes galime parodyti ne tik naują modernizmo pusę, bet ir pademonstruoti regioninio modernizmo variantus.
Šioje parodoje dėmesys sutelkiamas į reiškinį, vadinamą Baltijos modernizmu. Šioje parodoje ornamentais pristatoma trijų Baltijos šalių, glaudžiai persipynusių kultūros istorijomis Sovietų okupacijos metu, regioninė modernizmo istorija. Siekis – parodyti trijų šalių dizaino panašumus ir skirtumus, papasakojant apie jų vietos modernizmo principus, kai daug pateiktų objektų ir tendencijų gali neatitikti tradicinio modernizmo paradigmų ir taip patekti į alternatyvių istorijų sritį. Taip pat įdomu stebėti sovietų kultūros ornamentą. Viena vertus, ornamentas yra labai svarbi dizaino sričių detalė, kuriai įtakos turi amatai ir liaudies menai, kita vertus, ornamentas taip pat gali būti laikomas anomalija gamybos sistemoje, pagrįstoje racionalizavimu. Kauno viešoji biblioteka – tarsi žavingas to paties laikotarpio orientyras, pasitelkiamas kaip fonas objektams sugrąžinti į kontekstą, kuriame ir kuriam jie buvo sukurti.
Nuotraukose esantys objektai yra iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus,
Latvijos nacionalinio dailės muziejaus ir Estijos taikomosios dailės ir dizaino muziejaus kolekcijų
Parodą rėmė Lietuvos mokslo taryba.
Kuratorė: Triin Jerlei (Vilniaus universitetas)
Grafinis dizainas: Jesse O'Neill
Rėmėjai: Laura Lukoševičiūtė, Loreta Meškelevičienė, Džiuljeta Žiugždiene, Jūratė Meilūnienė, Kai Lobjakas, Kristi Paap, Dace Lavina, Huriye Armağan Doğan, Epp Jerlei, Velta Raudzepa, Virginija Jurėnienė, Dovilė Balevičienė, Ketli Tiitsar, Helen Adamson, Estijos nacionalinis archyvas, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, Vilniaus Universitetas, RĖMAI.LT, Kristel ir Andrus Jerlei
Sovietų modernizmas Baltijos šalyse
Antrojo pasaulinio karo pradžioje trys Baltijos šalys išvystė savo vietinį modernizmą, įkvėptą Vakarų valstybių. Tačiau Sovietų okupacijos metu visose meno formose vyravo priverstinis stalinizmas, todėl gamyklos buvo priverstos remtis istorija neparemtais modeliais. Pokyčiai oficialioje ideologijoje atsirado tik po Stalino mirties 1953 metais. Kūrimas istorija neparemtu būdu buvo brangus ir daug laiko užimantis procesas. Dėl to nuolat trūko prekių, tad buvo ekonomiškai būtina remtis moderniu stiliumi, tuo metu išpopuliarėjusiu Vakarų pasaulyje. Tarp Baltijos architektų, taikomųjų ir pramoninių menininkų stalinizmas niekada nebuvo labai populiarus, todėl modernizmas sparčiai išplito. Prie šio stiliaus plitimo prisidėjo Baltijos šalių bendradarbiavimas kultūros srityje, kurį lėmė mažas valstybių dydis ir jų kultūriniai ryšiai. Pavyzdžiui, Lietuvos juvelyrinių dirbinių meistrai studijavo Estijos TSR valstybiniame meno institute, o Estijos ir Latvijos pramonės gaminių dizaineriai dažnai lankėsi VNIITE Vilniaus filiale, dar vadinamu Visasąjunginiu techninės estetikos mokslinių tyrimų institutu.
Moderniame baltų dizaine dar buvo išlikęs ornamentas. Tradicinis dekoravimas buvo tiek įkvėpimas pramoniniam dizainui, tiek dažnai naudojama detalė suvenyrų pramonėje. Tuo pat metu vietinėje produkcijoje atsirado šiuolaikinių modelių. Standartizuotuose butuose su monotoniškai atrodančiais baldais tekstilė ir tapetai buvo veiksmingas būdas suteikti interjerui gyvybingumo ir modernumo. Ornamentai nukreipė dėmesį nuo nekokybiškų medžiagų ir prastos gamybos. Dekoravimo būdas ne visada buvo laisvai pasirenkamas. Gamykloms buvo pavesta gaminti suvenyrus, todėl įdomu stebėti, kaip gaminiuose buvo randamas kompromisas tarp „socialistinio“ turinio ir modernių formų. Nors parodoje dėmesys sutelkiamas į pramoninį dizainą, unikalūs objektai taip pat eksponuojami, kad parodytų, jog visi taikomieji menai buvo naudojami kaip masinės produkcijos pagrindas.
Taikomosios dailės paroda 1955 m.
Trijų Baltijos šalių ryšius sustiprino bendros parodos. Atsiradus vietiniam modernizmui, 1955 m. Baltijos šalių taikomosios dailės paroda atliko pagrindinį vaidmenį. Paroda vyko Talino meno rūmuose, o birželio 10–15 d. buvo surengta konferencija, kurioje daugiausia dėmesio skirta pramoninės produkcijos Baltijos šalyse modernizavimui ir modernistinio pobūdžio kūrimui naujoje postalinistinėje erdvėje. Bendru susitarimu nutarta, kad centralizuotoje Sovietų Sąjungoje turi būti plėtojama vietinė taikomoji dailė ir dizainas bei pasiekta išvada, kad šiuolaikinis ornamentas buvo itin svarbus:
Rusų menininkas N. N. Žukovas:
„Ornamentas gali būti puikus, bet taip pat ir netinkamas. Viskas priklauso nuo racionalaus ornamento pritaikymo, jam paskirtos vietos, ryšio su pavidalu ir paskirtimi, menininko skonio ir susivaržymo bei priežasčių, paskatinusių menininko veiklą.“
Rusų meno teoretikas A. B. Saltykovas:
„Atskirtas nuo objekto, ornamentas niekada nesukuria užbaigto meno kūrinio iliuzijos, nesvarbu, koks gražus jis bebūtų ir kur būtų įrėmintas (...) Priešingai, ant tinkamo objekto jis įgyja taip trūkstamą prasmę, pasiekia galutinę estetinę vertę.“
Lietuvos keramikas J. Mikėnas:
„Būtina įsakyti kiekvienai respublikai vietoje gaminti visus pramonei būtinus modelius. Tik tokiu būdu nacionalinė produkcija gali plėstis, o masinėje gamyboje bus išvengta standartizuotų, nuobodžių objektų.“
Estijos keramikas H. Kuma:
„Visų utilitarinių ir daugumos dekoratyvinių objektų puošyba yra išspręsta pasitelkus ornamentus. Bet dekoracijos turi būti tikslingai ir gražiai sudėliotos, svarbi jų spalvų gausa. Gaminys turi būti ne tik savito nacionalinio stiliaus, bet jam ypač svarbi šiuolaikinė grožio, formos ir išpjovimo elegancija. Kūrinys turi emociškai atspindėti sovietmečio žmonių kasdienį ritmą ir estetinį skonį.“
(Estijos nacionalinis archyvas, ERA. R-1665.2.160)
Ornamentalizmas
1955 m. lapkritį Sovietų Sąjungos architektų sąjunga paskelbė nutarimą prieš „ornamentalizmą“. Pramoninė gamyba buvo perorientuota į modernizmą, o puošyba pertekliniais ornamentais – pasmerkta. Vis dėlto baltų dizaine ornamentas išliko per visą sovietmetį, įgydamas naujų realizacijos būdų ir apraiškų. Kai kurie čia esantys objektai simbolizuoja tarptautinę įtaką, kiti sugretinami pasauliniam stiliui.
Produkcija
Žaliavų trūkumas ir prastos technologinės galimybės apribojo vietinius menininkus nuo minimalistinių produktų kūrimo. Taigi ornamentas galėjo ir tiesiogiai nukreipti dėmesį nuo gamybos kokybės trūkumų, ir paprasčiausiai padidinti produktų pasirinkimą. Baltijos gamyklos savo produkcijoje dažnai naudodavo amatų technikas. Čia daug demonstruojamų objektų yra dekoruoti menininkų.
Vakarai
Baltų dizainui daugiau įtakos turėjo Vakarų ir Šiaurės šalys nei produkcija daugumoje sovietų respublikų. Viena vertus, Estijoje buvo galima patekti į Suomijos televiziją. Kita vertus, informacija apie kapitalistinių šalių dizainą sklido oficialiose žiniasklaidos meno parodose ir kituose kanaluose. Vietiniams piliečiams Vakarų stilius buvo galimybė susisieti su likusiu pasauliu, esančiu už „geležinės uždangos“, o sovietų valdžia Baltijos valstybes pavertė vietine paslaptingųjų „Vakarų“ versija, kad galėtų skleisti mitą apie Sovietų Sąjungą kaip apie laimingą daugiakultūrę visuomenę.
„Mums Baltijos šalių produktai buvo neabejotinas europinės kultūros antspaudas, kurio taip troškome.“
(Iurii Gerchuk)
Vietinis ornamentas modernizme
- Nacionalinis ornamentas.
Nacionalinis ornamentas Baltijos taikomojoje dailėje buvo populiarus jau 20-ojo amžiaus pradžioje bei nepriklausomybės metu tarp dviejų pasaulinių karų. Sovietų okupacijos metu nacionalinis stilius tapo vienintele politiškai priimtina alternatyva didingajam stalinistiniui neistoriškumui. Po Stalino mirties nacionalinis ornamentas išliko populiarus, nors ir buvo modernizuotas. Baltijos šalių menininkus taip pat įkvėpė kitos kultūros. - Gamtos ir vietiniai vaizdai.
Vietinis ornamentas dažnai buvo įkvėptas gamtos, pavyzdžiui, raštai sukurti pagal augalus. Puošyba gėlėmis yra itin populiari ant porceliano rinkinių. Gamta taip pat įkvėpė baltų dizainą platesne prasme, t. y. medžiagų pasirinkimu. Mediena ir oda simbolizuoja Baltijos šalis, o gintaras užima svarbią vietą tiek Latvijoje, tiek Lietuvoje.
Be kraštovaizdžių galima rasti ir vietinių vaizdų iš miesto ir kaimo gyvenimo. Čia populiarios figūrėlės su tautiniais kostiumais. - Abstrakcionizmas
Geometrinė puošyba – kompromisas tarp modernizmo ir ornamento, leidęs įvairiai, bet šiuolaikiškai papuošti paviršius. Įvairūs modeliai laikui bėgant vis keitėsi, atspindėdami vietinius ir tarptautinius stilius. Abstraktus ornamentas galėjo būti spalvingas kvadratinis raštas arba paprasta glazūra keramikoje.