„Norėjau gilių žinių ir garantuoto profesionalumo. Juk akademikai, profesoriai, visą savo gyvenimą paskyrė literatūrai, dėsto jauniems žmonėms daugelį metų, tad tikrai gali padėti užvesti ant kelio ir pasidalinti savo gausia patirtimi, žiniomis“, – sako šiais metais Vilniaus universiteto Kauno fakulteto magistrantūros studijų programą Lietuvių literatūra ir kūrybinis rašymas baigusi absolventė Judita Paužuolytė, kurios žinios įvertintos Cum Laude diplomu.
Kas lėmė jūsų apsisprendimą studijuoti magistratūros studijų programoje Lietuvių literatūra ir kūrybinis rašymas?
Mano apsisprendimą studijuoti nulėmė pakeista profesinė kryptis. Pradėjusi rašyti, rengti interviu ir straipsnius žurnalui „Cikados“, supratau, kad tai man be galo patinka. Kūriau poeziją, tad ilgainiui neliko abejonių, kad savo gyvenimą noriu sieti su rašymu ir literatūra. Prabėgus keleriems metams ir užtvirtinus šiuos suvokimus, pradėjau domėtis, kur galėčiau praplėsti tiek literatūrines žinias, tiek kūrybinio rašymo gebėjimus.
Į magistrantūrą įstojote, kai po bakalauro studijų buvo praėję ketveri metai. Ar sunku buvo vėl išmokti mokytis?
Šiame gyvenimo etape manau, kad sunkumas ar lengvumas priklauso ne nuo prabėgusio laiko, o motyvacijos šaltinio, aiškaus vidinio žinojimo. Mokymosi procesas visada yra tartum žygis į kalnus. Ir gražu, ir sunku, ir įdomu, ir neviltis sykiais ima, bet kai sąmoningai apžvelgi visą horizontą, prisimeni, kodėl tai darai – viskas tampa ne tik įveikiama, bet ir lydima savotiško atradimo džiaugsmo.
Ar siekiui mokytis turėjo įtakos aplinkinių gyvenimo būdas ar požiūris į mokymosi visą gyvenimą svarbą?
Mano aplinkoje žmonių, kurie keičia kryptis ar kimba į mokslus po trumpesnės ar ilgesnės pertraukos – tikrai nemažai. Jie man buvo pavyzdys, įkvėpimas žengiant šį žingsnį, o vėliau ir ramstis visame šiame augimo kelyje. Esu jiems labai dėkinga.
Ką jums suteikė šios studijos?
Magistrantūros studijas įvardinčiau ne kaip įvykį, o kaip nepamirštamą patirtį. O ji visada susijusi ne tik su paties, kaip asmenybės, mąstysenos, požiūrio kismu, žinių įgijimu, atliktais darbais, bet ir sutiktais žmonėmis ir naujomis idėjomis. Studijos suteikė išties labai daug, bet išskirčiau keletą ryškiausių aspektų – tai literatūrą mylinčius žmones ir stiprų impulsą judėti savo svajonių link.
Ką patartumėte žmogui, kuris norėtų studijuoti, tačiau nedrįsta žengti žingsnio pokyčių link?
Tiems, kurie nori, bet bijo pokyčių, pasakyčiau, kad baimė stipriausia ir gajausia tik mąstymo, svarstymo etape. Juk mūsų protas linkęs bendradarbiauti su šiuo jausmu ir prigalvoti begales priežasčių, kodėl ir ko Jūs dar turėtumėte bijoti. Tačiau vos tik dėsite žingsnį pokyčio link, pradėsite veikti, atrasite savyje naujus resursus, gal net ligi tol nepažintus. Baimė, žinoma, niekur nedings, bet tada su ja eisite išvien, ir ji taip stipriai nebetrukdys siekti savo tikslų. Mano patarimas – judėkite ir veikite, pabandykite. Niekada nežinote, į kokias platybes drąsus žingsnis Jus nuves.
Nuotraukos autorė Kamilė Uždavinienė