VU Kauno fakultete studentams paskaitas skaito ne tik turtingą mokslinę patirtį sukaupę dėstytojai, bet ir unikalios asmenybės. Viena iš jų – Kalbų, literatūros ir vertimo studijų instituto doc. dr. Robertas Kudirka. Docento paskaitas studentai vertina kaip vienas įdomiausių, o dėstytojo mokslinė veikla – neeilinė: dažnas nustebtų sužinojęs, kad docentas yra bendravęs su nenorminės leksikos vartotojais – kaliniais ir dealeriais – bei sudaręs jų žargono žodyną. Kviečiame artimiau susipažinti su R. Kudirka, antrą kartą išrinktu geriausiu Kauno fakulteto dėstytoju.
Sveikiname jus su garbingu įvertinimu – antrą kartą esate išrinktas geriausiu VU Kauno fakulteto dėstytoju. Kai taip nutiko pirmąjį kartą – 2014 m., kalbinamas sakėte, kad toks įvertinimas įpareigoja toliau stengtis įdomiai dėstyti, jog neprarastumėte „to gerumo“. Panašu, kad jums pavyko ir jūsų kasdienes pastangas studentai bei kolegos labai vertina. Kauno fakultete dirbate jau antrą dešimtmetį – kas jus patį labiausiai džiugina darbe su studentais?
Pirmas ir pats pagrindinis – studentai turi sistemingai suvokti mokomąjį dalyką. Būtent sistemingai, kaip tam tikros struktūros dalį – taip mokomosios vertybės, duomenys įsimenami, perprantami geriau ir ilgam, nes galvoje išlieka visumos ryšių dėsniai. Sistemingam suvokimui dar būtinai reikia jautrios dėstytojo ir studento bendrystės, pasitikėjimo, nesikaustymo. Pasitikėjimą, atvirumą, nebaikštumą reikia susikurti, čia jau pedagoginis menas. Daug gali humoras, išradingos užduotys, asmeniškumas. Labai svarbu susitapatinti ir perprasti pradinę besimokančiojo būseną / situaciją ir su ja dirbti, suformuoti pamatą ir tik tada statyti mūrą – nesupratus pradinės padėties geras mūras nepavyks arba net neišeis jo mūryti, nes nėra ant ko. Kol besimokantysis nesuvoks reiškinio elementų, nemokės išardyti ir vėl sudėti, nemokės apibūdinti sudedamųjų dalių priežastingumo ir funkcijų – nieko nebus. Mano atveju tai yra lingvistinė analizė – būtinai reikia siekti gebėjimų paaiškinti sudėtingų lingvistinių sistemų elementų funkcijas. Kas daugiau juos išmokys nuosekliai analizuoti ir argumentuoti, jei ne universitetas? Taip pat nebijau prieiti arti, būti dialogiškas. Kai kurie studentai turi socialinio sužeistumo, juos reikia iš naujo prisijaukinti, diskusija nejučia parodyti jų gerąsias ypatybes, papuoselėti jų savimonę. Daug dėmesio skiriu mokomosios medžiagos pateikimo formatams, nevengiu žaismės, provokavimo.
Beveik prieš dešimtmetį išleidote „Kalėjimo, kriminalinio ir narkomanų žargono žodyną“, kuriam parengti skyrėte ne vienerius tyrimų metus. Ar šis šešerius metus užtrukęs praktinis tyrimas – didžiausias gyvenimo nuotykis, ar teko patirti ir daugiau smagių dalykų, kuriais norėtumėte pasidalinti?
Socialinių dialektų tyrimai ir iš jų gimę 2 žodynai (Lietuvių kalbos žargono ir nenorminės leksikos žodynas (2012), Kalėjimo, kriminalinio ir narkomanų žargono žodynas (2014)) davė nemenkų pažinimo dovanų. Pati didžiausia – stichiškų kalbinių posistemių, nenorminės kalbos morfologinių, fonetinių ir leksinių dėsningumų pažinimas. Daugybę laiko praleidau duomenis sistemindamas ir aprašydamas, šiuos dalykus gali suprasti tik tie, kas turi leksikografinės praktikos (ypač kai antraštinių žodžių virš 10 tūkst.). Vien tik teoriškai tokie dalykai nepažinūs, kalbos Matrica prasiveria, parodo savo mažą kraštelį tik paaukojus neįmanomai daug laiko. Leksikografija su privalomais visais kalbos lygmenimis yra labai įtrauki, paskui nebepaleidžia; galvoje nuolat budi tarsi klasifikatorius, iškart išmėsinėja bet kokią raišką, priskiria požymius.
Ar turite savo mėgstamą vietą darbui? Kokioje aplinkoje jums kyla geriausios mintys?
Man būtina tyla, taip laimiu daugiau erdvės mintims; negalėčiau nuolat su ausinėmis kvaršinti galvos muzika ar tinklalaidėmis, kaip dabar vaikšto daugelis tarsi „užsikimšę nuo pasaulio“.
Jeigu galėtumėte pasirinkti supergalią, kaip koks knygos herojus, kokią pasirinktumėte? Kaip ją pritaikytumėte savo darbe?
Atrodo paradoksaliai, bet tas supergalias jau turime – tik nenorime jų išsigryninti, dirbti su savimi. Daugelis ydingai dairosi į kitus, nori prisiskirti kitų asmenų ypatumus, ypatingumą – bet tarsi peržengia save, pradeda ne nuo savęs.
Jeigu galėtumėte atsukti laiką ir vėl tapti studentu, kokią specialybę, be savosios, pasirinktumėte įgyti?
Mano likimą nulėmė nemaža namų biblioteka; atrodo neįtikėtinai, bet verčiamuosius įvairių kalbų žodynus pradėjo kolekcionuoti mano motina – ar aš galėjau pasirinkti? Jei būčiau nuklydęs į nelingvistinius mokslus, vis tiek būtų žmogiškojo sudėtingo fenomeno sritis.
Smalsu sužinoti, o kaip atrodo jūsų tobula nedarbo diena? Kokių turite laisvalaikio pomėgių?
Taip dienų neskirstau, nes gali atrodyti, kad darbo dienos netobulos. Taip pat sunku atskirti darbą nuo pomėgių: leksikografinius duomenis renku visada be išimčių.
Poilsį mėgstu aktyvų: mane gerai harmonizuoja ilgi žygiai pėsčiomis, buvimas gamtoje. Taip pat paminėtinas reguliarus sportas (klubas „Geležiniai žmonės“).
Ir pabaigai – parekomenduokite studentams bei kolegoms kokią nors įdomią knygą arba straipsnį, kurį perskaitėte 2022 m.
Savo savita koncepcija nustebino D. Mičelo Debesų atlasas, įdomiai sukonstruota šio romano meninė distopija: įdomiausia buvo perprasti autoriaus sugalvotus ateities postapokaliptinio sociumo degradavusios kalbos požymius: Zakaro ir androidų (pvz., Somnės-451) kalbą. Vertėjas L. Jonušys turėjo išradingai perkurti tokias distopines idėjas ir prakalbinti herojus lietuviškai. Knygą įveikiau tik iš antro karto, nes autoriaus pasitelkta naratyvinė koliažo technika labai jau konceptuali ir drąsi.