Šių metų rugsėjo 1-ąją suėjo140 metų, kai gimė Felicija Bortkevičienė – leidėja, knygnešė, politikė, masonė ir labdarė. Ir šiandien juntamą įtaką Lietuvos valstybingumui bei moterų teisėms Lietuvoje dariusi asmenybė žinoma ne kiekvienam lietuviui. Vilniaus universiteto (VU) Kauno fakulteto dėstytoja istorikė, profesorė Virginija Jurėnienė pastebi tendenciją, kad kritinias laikotarpiais už valstybę tampa atsakingos moterys. Toks fatališkas atsidavimas Lietuvai būdingas ir Felicijai Bortkevičienei. Deja, aukščiausi valstybės postai jai liko nepasiekiami.

Asmenybė, susiformavusi klestint Laisvės ir lygybės idėjoms

„Lenkų kalba 19 a. pabaigoje buvo laikoma neatsiejamu kilmės požymiu, tačiau Felicijos perėjimas į lietuvių tautinį judėjimą, įsiliejimas į partiją 20 a. pradžioje rodė, kad lietuviška mintis jai nebuvo svetima. Sakyčiau, visa tai atėjo iš namų, iš jos šaknų“, – sako V. Jurėnienė, pasakodama apie F. Bortkevičienės kilmę. 1873 m. Linkaučių dvare (Panevėžio raj.), bajorų Juozo ir Antaninos Onos Povickų šeimoje gimė dukra. Be Felicijos šeimoje augo dar du vaikai – sesuo ir brolis. Tiesa, tėvai ypatingų turtų neturėjo, tačiau banke dirbusio tėvo suteiktos žinios apie ekonomiką, tapo vienu reikšmingiausių Felicijos talentų, padėjusių siekti didesnių tikslų.
Iki 13-os metų F. Povickaitė mokėsi namuose, o vėliau mokslus tęsė Kauno mergaičių gimnazijoje. Mokykloje mergina išsiskyrė drąsa ir ištikimybe savo vertybėms, netgi buvo pašalinta iš paskutinės gimnazijos klasės už nepaklusnumą, nes atsisakė melstis cerkvėje ir ragino taip elgtis ir kitas mergaites. „Negalima pasakyti, kad tai buvo politinė akcija, bet jos brendimas ir sąmoningumas tuo metu, manau, [buvo] labai didelis“, – atkreipia dėmesį profesorė. Po pašalinimo gimnazijos Kaune, mokslus Felicija Povickaitė baigė Vilniaus mergaičių gimnazijoje, po to metams išvyko į Varšuvą, kur studijavo slaptuose Moravskos moterų kursuose, mokėsi istorijos ir prancūzų kalbos. „Mokymasis Varšuvoje tolesnei Felicijos brandai (ir politinei, ir feministinei) turėjo, manau, ypatingai didelį poveikį. Iš ten ji parsivežė novatoriškų idėjų – Lenkijos moterų judėjimas tuomet buvo labai stiprus“, – sako V. Jurėnienė.

Šeimos židinys būrė bendraminčius

1899-aisiais į Vilnių visuomenininkė atsikraustė jau tapusi Bortkevičiene (beje, ištekėjo už šeimos dvaro ekonomo sūnaus, nors šeima tam prieštaravo dėl jo prastos kilmės). Bendrystė su Jonu tik sustiprino jos norą veikti Lietuvai – į aktyvią visuomeninę ir politinę veiklą Felicija žengė kartu su sutuoktiniu, vos pramokusi lietuvių kalbos. J. Bortkevičius buvo labai aktyvus, dirbo tarnautoju, užėmė gana aukštas pareigas carinėje Rusijoje, baigė Sankt Peterburgo universitetą. Jis buvo vienas Lietuvos demokratų partijos steigėjų, platino uždraustą lietuvišką spaudą, buvo „Dvylikos Vilniaus apaštalų“ – slaptos lietuvių inteligentų kultūrinės draugijos – narys, tad abu įsitraukė į šias veiklas.
„Bortkevičių namai Vilniuje žinomi kaip lietuvybės židinys. Iš poros bendrystės atsiranda lyderystė, trauka ir aktyvi, plati veikla lietuvių tarpe, taip pat politinė veikla“, – dėsto V. Jurėnienė. Tiesa, šeimyninė Bortkevičių idilė ilgai netruko – būdamas vos 37-erių, 1909-aisiais, mirė F. Bortkevičienės vyras Jonas.

Bendraminčius žavėjo pažangus mąstymas

Profesorė V. Jurėnienė pabrėžia, kad ir šiandien organizavimosi bei išradingų lėšų pritraukimo būdų galime mokytis iš XIX a.. Pavyzdžiui, G. Petkevičaitė pagal profesiją buvo bitininkė, XXI a. terminais – socialinio verslo atstovė. Na, o F. Bortkevičienė pati didelių turtų neturėjo, bet prie draugijos fondo galimai prisidėjo neblogą inžinieriaus algą gaudavęs Jonas Bortkevičius. Po jo mirties veiklą Felicija tęsė viena.

„1900-ųjų pradžioje kalbėti apie moteris politinėse veiklose – labai retas dalykas net ir Europos mastu“, – teigia profesorė. Įdomu tai, kad jau tada būta sričių, kur moterys lenkė vyrus. Pavyzdžiui, labdaros organizaciją „Žiburėlis“ Gabrielė Petkevičiaitė-Bitė ir Jadvyga Juškytė įsteigė dar 1894-aisias, o vyrai panašią organizaciją įsteigė kone dešimtmečiu vėliau. Tiesa, Oficialiai „Žiburėlio“ draugija registruota tik 1906 m., bet iki tol jau buvo spėjusi paremti tokius asmenis kaip Žemaitė, Vincas Kudirka, Jonas Biliūnas. „1903-aisiais, kai vyko „Žiburėlio“ susirinkimas, Felicija buvo pakviesta tapti valdybos nare ir, žinoma, perimti vairą“, – pasakoja profesorė. F. Bortkevičienė organizacijai vadovavo iki pat 1914-ųjų. Pirmojo pasaulinio karo laikotarpiu „Žiburėlis“ buvo uždraustas, tačiau 1921-aisiais – vėl atkurtas ir F. Bortkevičienė jam toliau sėkmingai vadovavo. V. Jurėnienė mano, kad „Žiburėliui“ F. Bortkevičienei sekėsi vadovauti dėl jauno, energingo amžiaus, plataus mąstymo, finansinio raštingumo ir turėtų ryšių. Mat jau iki tol, apie 1900–1914 m., F. Bortkevičienė darbavosi Lietuvoje ir JAV veikusioje pogrindinėje organizacijoje „Kalinių kasa“, skirtoje padėti lietuviams, kurie buvo teisiami Rusijoje.

Pirmoje vietoje – žmogiškumas

Istoriškai reikšmingas 1921 m. Kaune atvertas F. Bortkevičienės suprojektuotas „Žiburėlio“ bendrabutis. „Akivaizdu, Lietuva buvo per maža ir per jauna užsiimti tuo metu, sakyčiau, grandioziniu projektu. Bet svarbu įvertinti perspektyvų mąstymą. Tokių žmonių, kurie galėtų mąstyti perspektyviai, ir šiandien nėra labai daug“, – V. Jurėnienė pabrėžia aukštus Bortkevičienės siekius. „Derėtų atskirti parodomąjį rėmimą, dažnai įprasminamą pokyliais, ir kasdienę labdarystę. Akivaizdu, kad Felicijai šlovės nereikėjo“, – nepaisant partijų pavadinimų, Felicijai buvo svarbiausia pagalba ir pagarba žmogui. Net būdama demokratų partijos nare F. Bortkevičienė šelpė ir komunistus. Tarpukariu, jai dirbant „Varpo“ spaustuvėje, visi galėjo ateiti ieškoti pagalbos: „Kiek ji turės, tiek ir atiduos. Vadovaujant Smetonai ji kentėjo, buvo kalinama, tad atjautą lėmė ir asmeninė patirtis“. Nors Lietuvai tapus nepriklausoma, pati valstybė sutelkė daugiau pastangų remti talentus, tad „Žiburėlio“ veikla ir toliau buvo reikšminga.

Numatė žingsnį į priekį

Profesorė V. Jurėnienė pasakoja, kad F. Bortkevičienė jau 20 a. pradžioje pasižymėjo valstybiniu mąstymu. Didžiajame Vilniaus Seime ji dalijosi tokiomis įžvalgomis, apie kurias vyrai tada nė nesusimąstė . „Pirmiausia greta Lietuvos demokratų partijos įkuriama Lietuvos ūkininkų sąjunga. Ją įkurti paskatino Felicija, kai per suvažiavimą pamatė, kad valstiečiai protingi, su jais galima šnekėtis ne tik apie ūkį, bet ir apie valstybės ateitį. Siūlymas sukurti Lietuvos ūkininkų partiją ir toliau steigti skyrius buvo labai toliaregiškas, nes partijai reikėjo plėsti skyrius, stiprinti partiją“, – F. Bortkevičienės idėjas vardija V. Jurėnienė.

Spaudą pavertė erdve diskusijoms

„Anuomet spauda buvo viena iš Lietuvos nepriklausomybės siekimo išraiškų. Turbūt nebuvo tokio sąmoningo piliečio, kuris jos neslėpė, nenešė ar nesaugojo. Buvo gal trys dideli knygnešių tinklai. Gal mane kas nors pasmerks, bet tai buvo ir didžiulis verslas. Knyga buvo ir pasididžiavimo simbolis. Nemenkinant Felicijos reikia paaiškinti, kodėl tarp mūsų garsiųjų knygnešių ji nepatenka. Akivaizdu, kad ji tuo užsiėmė, tačiau buvo bajoraitė ir jos namų taip nekratė, kaip kokio nabagėlio. Kiekvienas žandaras žinojo, iš ko galima gauti naudos, iš ko ne“, – dėsto V. Jurėnienė. Akivaizdu, lietuvių kalba, jos sklaida moteriai buvo svarbi visą gyvenimą, net draudžiant caro valdžiai, tad įvairiose enciklopedijose F. Bortkevičienė pelnytai pristatoma ir kaip knygnešė. Be to, profesorė tituluoja ją ir spaudos magnate – be F. Bortkevičienės, istorikės tvirtinimu, apie spaudą nuo XX a. pradžios apskritai nebūtų ką kalbėti. Jos dėka iš Rytų Prūsijos buvo gabenami uždrausti lietuviški leidiniai „Varpas“, „Ūkininkas“, „Naujienos“.

Po valstybės perversmo 1926 gruodžio 17 d., į valdžią grįžus Smetonai, moteris kaip leidėja (1921–1931 m. AB „Varpas“ direktorė, 1931–1932 m. žurnalo „Varpas“ redaktorė, 1922–1936 m. „Lietuvos žinių“ atsakingoji redaktorė) atsisakė skleisti, jos manymu, autoritarinio režimo propagandą. Galima manyti, kad režimui ji buvo nepalanki ir dėl savo veiklos, ir dėl asmenybės, žinomos ir vertinamos visuomenėje.

Siūlyta ir į ministres, ir į prezidentes

Į klausimą ar F. Bortkevičienė galėjo tapti Vasario 16-osios signatare, V. Jurėnienė nedvejodama atsako teigiamai: „Jei tik būtų grįžusi“. Mat 1916 m. ji sukūrė organizaciją šelpti Prūsijos lietuviams, kurie karo pradžioje, 1914 m, kaizerinei Vokietijai užėmus Prūsiją, buvo ištremti į Sibirą. Taigi buvo išvykusi, daugiausia į Rusiją, rinkti lėšų. „Tuomet Lietuvoje sudaryta Krašto taryba tarpininkavo tarp Lietuvos ir Oberosto administracijos (1915 m. kaizerinė Vokietija užimtose I Pasaulinio karo metu Rusijos imperijos okupuotose teritorijos įkūrė administracinį–teritorinį vienetą, į kurį įėjo ir Lietuva). Čia tiesiog istorinių aplinkybių klausimas“, – aiškina savo hipotezę profesorė ir pagrindžia Felicijos dalyvimu Didžiajame Vilniaus Seime bei Petrapilio organizaciniame komitete.

Dar kartą Felicijai nepalankios aplinkybės susiklostė 1918-aisiais. Tada antrąją Vyriausybę formavęs Mykolas Sleževičius nutarė siūlyti ją į ministres ir suteikti maitinimo ir viešųjų darbų ministrės postą. „Jie buvo bendrapartiečiai ir vienas kitą puikiai pažinojo, tad, kai sudarant Vyriausybę M. Sleževičius pasiūlė Lietuvos tarybai tvirtinti postus, ji buvo numatyta ministre“, – patvirtina V. Jurėnienė. Tiesa, ministre F. Bortkevičienė netapo – tuomtiniai tarybos nariai vyrai nepritarė, kad į tokį postą būtų skiriama moteris. Manyta, kad tam dar per anksti, kad moteris gali sugadinti šalies įvaizdį. „Atsakymas paprastas – patriarchalizmas ir neieškokime proveržio. Aišku, būtų buvę ypatinga, bet pažiūrėkime į Latviją ir Estiją. Tuo metu moterys jau dirbo ir diplomatiniame korpuse“, – pasakoja profesorė.

Nuoseklus politinis kelias F. Bortkevičienę atvedė ir į Steigiamąjį Seimą. Kaip teigia V. Jurėnienė, 1920-aisiais jau buvo galima laikyti Lietuvą pažangia valstybe, nes F. Bortkevičienė Marijampolės rinkimų apygardoje į partinį sąrašą buvo įrašyta antruoju numeriu. Tiesa, nors ir išrinkta į Steigiamąjį Seimą, iš pradžių Felicija mandato atsisakė dėl darbų gausos. Į parlamentą ji grįžo vėliau, kai mirė kitas pagal sąrašą išrinktas Steigiamojo Seimo narys. Būdama Steigiamajame Seime, kai rengta 1922-ųjų Konstitucija, F. Bortkevičienė pasisakė prieš prezidento institucijos įteisinimą. Pagrindinis šios idėjos rėmėjų argumentas – valstybei tai kainuotų per daug, o Lietuva gali būti parlamentinė šalis, kuriai vadovautų Seimo pirmininkas. Tačiau prezidento institucija Konstitucijoje buvo numatyta, o jau 1926-aisiais į šį postą pasiūlytos dvi moterys – G. Petkevičaitė-Bitė ir pati F. Bortkevičienė.

„Prezidentą rinko Seimas, o jos tuo metu nebuvo Seimo narėmis. Ar jų kandidatūras iškėlė valstiečių liaudininkų sąjungos parlamentarai – klausimas lieka neatsakytas. Tai tik viena iš versijų. Vis dėlto, tikėtina, kad jų kandidatūras iškėlė vyrai bedrapartiečiai“, – pasakoja V. Jurėnienė. Taigi, tada moterims tapti valstybės vadovėmis nebuvo lemta – tiek G. Petkevičaitė-Bitė, tiek F. Bortkevičienė gavo po vieną balsą. F. Bortkevičiene su G. Petkevičaite-Bite politikoje žengė koja kojon. 1937-aisiais Antrajam moterų suvažiavimui jos pateikė didelės apimties kreipimąsi dėl naminės degtinės ir alkoholio prekybos Lietuvoje uždraudimo, nes manė, kad Lietuva prasigers.

Pati F. Bortkevičienė itin prisidėjo prie moterų socialinių sąlygų gerinimo ir dar per Steigiamąjį Seimą parengė įstatymo projektą, kuriuo dirbančioms moterims leista išeiti apmokamų motinystės atostogų. „Per tą laiką ši moteris buvo partijos iždininkė, įsivaizduojate, ja partija patikėjo. Kas yra iždininkas? Tai kaip pelė ant aruodo. Atsidavimas, teisingumas, tikslumas – viskas yra“, – apie F. Bortkevičienę kalba V. Jurėnienė.

Net F. Bortkevičienės laidotuvės kėlė pavojų

Kai 1945-ųjų spalį mirė F. Bortkevičienė, NKVD baiminosi leisti rengti viešas laidotuves, tad ji buvo pašarvota „Varpo“ spaustuvės salėje. Ten atvykti bei atiduoti pagarbą, anot V. Jurėnienės, būtų norėjusi visa jūra žmonių, tačiau NKVD bijojo nesuvaldyti situacijos. „Tai buvo moteris, kuri gyvenimą nugyveno labai kukliai, nors buvo labai įtakinga. Ji atiduodavo vargingiesiems tai, ką turėdavo, jei galėdavo, visada šelpdavo“, – aiškina profesorė. „Vokiečių okupacijos metais ji liko ištikima savo idealams ir dirbo tą patį visuomeninį darbą: gelbėjo žydus, Lietuvos politikus, juos šelpė, padėjo visaip kaip. Tai buvo tylus žmogus, kuris turėjo milžinišką įtaką ir milžinišką autoritetą“, – pasakoja profesorė. Pasak jos, Felicija nebuvo pobūvių moteris, nors tarpukariu lėšoms surinkti organizuota daug labdaros balių. Kaip kitos aukštuomenės moterys, galėjo siųstis medžiagas iš Paryžiaus, eiti pas siuvėjus, tačiau dėvėdavo juodą, gerokai padėvėtą apdarą. Tai jos asketiškumo įrodymas. Tokia pat dvasia amžinojo poilsio F. Bortkevičienė atgulė Troškūnų kapinėse greta sesers Juzefos. Tačiau profesorė mano, kad F. Bortkevičienė nusipelnė ir ryškesnio įamžinimo, o Lietuvos istorijoje jai skiriama per mažai dėmesio.

F. Bortkevičienės premija

„Kurią sritį bepasirinksite, visur rasite Feliciją. Švietime – Felicija, pilietinėje visuomenėje – Felicija, politikoje – Felicija, jei tai filantropinė veikla – rasite Feliciją, net ir komunikacijoje rasite Feliciją“, – apie F. Bortkevičienės palikimą Lietuvai kalbėjo profesorė V. Jurėnienė. Ji mano, kad nuo 2004 m. Seimo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisijos konkurso būdu skiriama Felicijos Bortkevičienės Kalbos premija už reikšmingą, neatlygintinai atliekamą lituanistinę veiklą Lietuvos ir užsienio šalių piliečiams, organizacijoms ar institucijoms nėra pakankamas veikėjos įamžinimas. „Manau, kad Kaune, ten, kur buvo „Varpo“ spaustuvė (Gedimino g. 44, – red. past.) – puiki vieta atminimo įamžinimui. Ir tai galėtų būti varpas, laikraštis, bet ne Felicija. Ji buvo labai kukli moteris, nedalyvaudavo labdaros vakarienėse, puotose, tačiau už ją kalbėjo jos darbai. Manau, kad ji, kaip ir kitos stiprios moterys, turėtų atsirasti vadovėliuose šalia Stulginskio, Smetonos, Griniaus. Juk tai ji 1919 m., kai lenkai užėmė Vilnių, ant rogučių sukrovusi pervežė vyriausybinius dokumentus į Kauno traukinį“.

Nuorauka: Felicija Bortkevičienė © Maironio lietuvių literatūros muziejus