Ar mums, Lietuvos valstybės piliečiams, šiais, dirbtinio intelekto atsiradimo, intensyvaus judumo, nemąžtančios emigracijos, laikais gyvenant tebėra reikšmingos Simono Daukanto istoriografijos idėjos? 1970 m. į šį klausimą poetine kalba atsakė pasaulio kultūros pilietis ir lietuvių avangardizmo kūrėjas Jonas Mekas, Metmenyse paskelbęs literatūrinį kreipimąsi – kultūrinio dialogo tekstą – Laiškus Simanui Daukantui1 – raštu paliudijęs savo dvasinę ir jausminę bendrystę su Daukantu ir perteikęs pamatinių Daukanto istoriografijos idėjų – gimtosios kalbos, tėvynės, lietuviškojo kraštovaizdžio, lietuviškojo prigimtinio gyvenimo būdo ir papročių – reikšmę šiuolaikiniam žmogui.
Jonas Mekas Laiškuose Simanui Daukantui įkūnijo modernaus žmogaus lietuviškosios tapatybės sampratą – tai žmogaus vidinė tikrovė2, kurioje neištrinamai įsispaudė juslinė lietuviškumo realybė: gimtosios žemės, pievų kvapas, sidabrinio baltumo linų drobės, pinavijų raudonio, linų mėlio reginiai, lietuviškos dainos garsai. Jonui Mekui netgi turiningas ir intensyvus gyvenimas vakarietiškosios kultūros erdvėje, kurios jis, neabejotinai, siekė, negalėjo numalšinti tėvynės ilgesio, išreikšto kaip atminties rauda, išgyvento kaip sopanti atvira žaizda: „staiga sopulingoj prisiminimų raudotinėj susopi (...) Bet kas viduj sopa – tai toji žemė, tai tas dangus, tai tosios naktys taip įsispaudė. Tik jos sopa, tik jos vis atviros many (...) Galbūt daugiau negu kitas buvau pasinėręs Vakarų kultūros syvuose – daugiau negu retas, pasiėmęs iš jų medaus, ir suvedžiotas“3.
Simonas Daukantas (1793–1864) yra pirmasis istorikas, parašęs Lietuvos istoriją lietuvių kalba4. Istoriografijoje Daukantas išreiškė moderniąją tautinę savimonę, kurią pirmiausia siejo su gimtosios kalbos praktika. Daukantas istorinio pasakojimo Darbų senųjų lietuvių ir žemaičių („rašyta metuose 1822“) skyriuje Kalba lietuvių ir žemaičių teigė, kad gimtoji kalba yra kiekvienos tautos savastis ir jos esminė skiriamoji žymė („Ant galo kalba atskiria pačias gimines vienas nuo antrų“ ), ir būtent todėl, istoriko supratimu, gimtoji kalba „yra visų didžiausia žmogaus privilija“6 (privilegija). Pasak Daukanto, tauta gali netekti namų, netgi prarasti tėvynę („tėvainę“), bet kalba visada pasiliks su ja7. Daukantas teigė, kad tautos istorinė atmintis įsikūnija kalboje net ir tada, kai neišlieka istorinių rašto liudijimų apie tautos istorinius įvykius8.
Darbų skyriuje Kalba lietuvių ir žemaičių Daukantas iškėlė gimtosios kalbos reikšmę – jos archaiškumą, estetiškumą („Gražumas ir dailumas, kalbos lietuvių, žemaičių rodo aiškiai, kad ana yra tikra viena ir pirmąja kalba šiaurės giminių nuo neatmenamų amžių senovės“9) ir ypač pabrėžė neribotas kūrybines lietuvių kalbos galias, teigė, kad lietuvių „kalba gera yra ant rašymo“10 ir paranki kurti gabiausiems, „kas turi proto ir aukso plunksną Homero ar Vergilijaus“11 , šlovino Kristijoną Donelaitį, įrodžiusį lietuvių kalbos ypatingumą kūrybos erdvėje: „Tą teisybę pagirtas dainius Donelaitis darodė savo garbingoj dainoj „Metų laikai“12.
Daukantas Darbų pasakojime rašė, kad gimtosios kalbos vartojimas steigia žmogui jausmo vertybę – džiaugsmą, kylantį iš supratimo, kad tai namų, šeimos, motinos ir tėvo kalba, kuria galima reikšti gėrį – gerus jausmus: „Kas yra linksmesne žmogui, jei ne kalba, kurią išmokęs nuo tėvų, motinų, namie augdamas, apsireiškia paskui (...) linkėjimą bendrui arba savo mėgiamajai“ . Daukanto supratimu, tik gimtoji kalba, sujungianti mirusias ir gyvas kartas, teikia žmogui, išgyvenusiam skausmą, tikrą paguodą: mieliau guostis prisiminus istorines nelaimes ir „vargus praėjusius ta pačia kalba, kuria jų bočiai prabočiai, anas kentėdami, guodės“14.
Reikšminga, kad Daukanto istoriografijoje pabrėžiamas vertybinis aspektas. Antai, Darbuose („rašyta metuose 1822“), Istorija žemaitiška (rašyta Rygoje ir Peterburge iki 1838), Būde senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių (vienintelis istorinis darbas, Daukanto publikuotas Jokūbo Laukio slapyvardžiu 1845, Peterburge), Pasakojime apie veikalus lietuvių tautos senovėje (parašyta 1850) Daukantas teigė, kad tautos moralinis atsparumas yra stiprios valstybės pamatas ir jos gyvybės sąlyga. Šiame moderniosios tautinės savimonės pasakojime glaudžiai tarpusavyje susipynusiomis kalbos, laisvės ir dorybės vertybėmis grindžiama senovės lietuvių gyvenimo būdo idilė, kuri iškeliama kaip siektinas istorinės būties pavyzdys.
Reikia pasakyti, kad Daukantas istoriografijoje visus LDK istorinius ir legendinius įvykius ir reiškinius vertino iš moralės – dorybės – perspektyvos. Antai, Darbuose Daukantas rašė, kad senovės lietuviai „kantriai gynė savo namus ir liuosybę nuo neprietelių, mylėjo dorybę, o neapkentė nedorybės“15, tvirtino, kad ir diduomenė buvo sudaroma ne pagal kilmę, bet pagal moralės principą, į vyresniuosius, „tėvūnus“, buvo skiriami tie, kurie pasižymėjo ne tik „savo drąsybe ir kantrybe karėse“, bet „dorybe ir gerais darbais“16. Istorijoje žemaitiškoje teigė, kad senovės lietuvių „širdy narsybė ir kantrybė, o veide drąsybė ir dorybė trakšojo“17. Ypač Būde Daukantas, kaip ir stoikai, „išaukštino dorybę“ , viežlybumą, kurį suvokė kaip saikingumą, pasireiškiantį kalbos santūrumu, aprangos padorumu, pykčio sulaikymu, romiu charakteriu19.
Daukanto gyvenime susitikimų su Antikos kultūros pasauliu būta išties nemažai. Šiame kontekste verta prisiminti, kad Simonas Daukantas buvo Kalvarijos mokyklos, vėliau Vilniaus gimnazijos ir Vilniaus universiteto auklėtinis. Visose šiose įstaigose buvo puoselėjama klasikinė Antikos kultūra. Pasak istoriko Vytauto Merkio, „Kalvarijos mokykla ir Vilniaus gimnazija Daukantą mokė mylėti senovės Graikiją ir Romą, jų kalbą ir literatūrą“20, o tuo laiku, kai Vilniaus universitete studijavo Daukantas – jo Alma mater garsėjo antikinės filosofijos profesoriaus Grodeko seminarais, kurių dalyvis buvo ir Simonas Daukantas21. Pasak Juozapo Girdzijausko, „Daukantas itin domėjosi antika: su ja lygino lietuvių tautos istoriją, lietuvių kalbą, mitologiją, tautosaką“22. Daukanto ryšį su Antikos kultūros pasauliu rodo ir jo vertimai. Daukantas išvertė pasakėčias Pasakos Phedro (1846, Peterburgas), išvertė ir publikavo 1846 m. Peterburge Kornelijaus Nepoto karvedžių „gyvatas“ (biografijas), iš lotynų kalbos išvertė istoriografinį darbą Justinaus istoriją (Historya Justina) (vertimas, 1857). Būdinga, kad vertimų pratarmėse Daukantas pagrindiniu kultūrinio darbo tikslu įvardijo moralės kriterijų – skaitytojo dorybės puoselėjimą. Pasakos Phedro pratarmėje rašė, kad skaitytojas „ras sau tenai pamokslą, kaip sviete elgtis, kaip doru ir išmintingu pastoti“23, Kornelijaus Nepoto Gyvatų didžiųjų karvaidų senovės pratarmėje savo vertimo intenciją taip apibūdino: „Džiaugsiuos, jei ta mano knygelė bent viename skaitytojuje padidins norą dorybės (...) uždegs malonę teisybės ir tėvainės bei akylumą praplatins“24.
Simono Daukanto istoriografijoje (ir Darbuose, ir Istorijoje žemaitiškoje, ir Būde, ir Pasakojime) kaip siektinas idealas vaizduojamas saikingas, asketiškas, ištvermingas senovės lietuvių gyvenimo būdas, pagrįstas dora. Būde rašoma, kad ne tik suaugusieji, bet ir senovės lietuvių vaikai buvo iš mažens pratinami grūdintis („taip užgrūdintas kūnas nuo mažų dienų nebkūnu, bet jau plienu buvo“ ), dirbti („visados trūsėti“), kad „lovose (...) neištižtų“26. Būdo pasakojime tvirtinama, kad netgi LDK kunigaikščiai (minimi istoriniai ir legendiniai) savęs nelepino: „negėrė kito gėrimo, kaip tik čystą vandenį, valgius sausus tevalgė“27. Istorijoje žemaitiškoje Daukantas rašė, kad senovės lietuviai „nelepinos“, jų laisvas gyvenimas rėmėsi gyvenimo būdo saikingumu: „kietas uolas, jori veja, kartais plika žemė buvo minkšta lova (...)“28, tvirtino, kad valios, fizinės ištvermės ugdymas ir nuo mažens lavinami geri įpročiai palaiko tautos moralinį tvirtumą („Išturi ilgai ilgesniai badą ir troškimą, nuo mažo įpratę į lytus, darganas (...), niekiną nelaima“29).
Ypač Būde daug dėmesio skirta senovės lietuvių moraliniam tvirtumui nusakyti, kurį Daukantas apibūdino kaip meilę tiesai, teisingumo principą (senovės lietuviai „kalboj ir elgimesi pervis tiesą saugojantys ir mylintys, kaipogi tariama yra: „Melagis pasaulį pereis, bet nebgrįš“30), kaip jausmų ir žodžių tapatybės principą („Ką širdy turėjo, tą ir žodžiu reiškė“31), kaip „išmintį ir dorybę, nuo visų pritirtą“32.
Simono Daukanto istoriografijoje išreikštas supratimas, kad senovės lietuvių laisvas ir laimingas gyvenimas pirmiausia priklausė nuo dorybės, viežlybumo ir saikingo bei prigimtinio gyvenimo būdo, artimas stoikų pasaulėžiūrai, kuri rėmėsi „tikėjimu laimės ir dorybės ryšiu“33 . Kaip ir stoikams, kuriems „doras gyvenimas yra laisvas gyvenimas“34, taip ir Daukantui, tautos laisvės sąlyga buvo doro ir prigimtinio gyvenimo būdo praktika.
Simono Daukanto modernus istoriosofinis pasakojimas, pagrįstas saiko dorybe ir prigimtiniu gyvenimo būdu išlaikė ryšį ir su Antikos pasauliu (Daukanto cituojamas Herodotas taip pat Istorijoje rėmėsi saiko dorybe35), ir su lotyniškosios LDK Renesanso humanistinės kultūros tekstu – Mykolo Lietuvio traktatu De Moribus Tartarorum, Lituanorum et Moschorum (Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius, Basileae, MDCXV). Simonas Daukantas Būde Mykolą Lietuvį vadina „didžiu Lietuvos raštininku“36, jį cituoja ir Darbų pratarmėje, ir Būde. Pasak Juozo Jurginio, Mykolo Lietuvio traktatas „visų pirma skirtas ne svetimų šalių gyventojams pažinti, o savosios visuomenės kritikai. Negalima pažinti gera, nežinant kas yra bloga“37. Simonas Daukantas, kaip ir Mykolas Lietuvis, Būde ne vieną kartą kritikavo nesaikingą Lietuvos diduomenės elgseną, pasireiškusią ištižimu ir išlepimu, protėvių gyvenimo būdo išdavyste, kuris ir lėmė LDK valstybės žlugimą („ilgainiui išlepusi diduomenė ištižo (...) užmiršo ir pamynė po kojų tą šventą dabą savo bočių probočių“38 ; „Diduomenė, viso pertekusi (...) ilgainiui slinkaudama išlepo valgy, gėry ir apdare, nesgi įprotis jos tėvų, bočių, probočių niekam nebtiko“39). Mykolo Lietuvio ir Simono Daukanto išsakyta kritika išlepusiems Lietuvos piliečiams ir tautiečiams buvo siekis reformuoti LDK valstybės politinį, socialinį ir ekonominį gyvenimą, grindžiamą saiko dorybe.
Tad Simono Daukanto istoriografija, pabrėžusi gimtosios kalbos, moralinio atsparumo, suformuoto saikingo gyvenimo būdo, laisvės vertę, yra reikšminga ir dabarties Lietuvos piliečiams.
Jonas Mekas Laiškuose Simanui Daukantui paliudijo, kad Daukanto skelbtos idėjos išliko gyvos netrūnijančioje žmogaus sieloje, kad tėvynė – žmogaus širdy: „ne aš prie daiktų prilipau, (...), nei prie linų laukų, ne: tik tos nesuskaičiuojamos mano protėvių kartos suaugo, berymodamos Baltijos pajūry, tik mano tėvai (...) įsimylėjo į juos, vidun susiėmė“40.
1. Jonas Mekas, Laiškai Simanui Daukantui, Metmenys Nr. 20, 1970, p.8–24.
2. „Kas esame mes, kodėl mes nuo kitų skiriamės? Ak, kaip aiškiai kalba iš vidaus. Tik įsiklausyk (...) kaip viskas išplūsta, kaip viskas stovi viduj atvira žaizda“, ten pat, p. 12.
3. Ten pat, p. 13 – 14.
4. tiksliau, Vytauto Merkio teigimu, Daukanto Lietuvos istorijos rašymas pagrįstas skirtingomis tarmėmis: Darbai parašyti gimtąja pajūrio žemaičių tarme, o vėlesnėse knygose pastebimas aukštaitinimas. žr. Vytautas Merkys, Simonas Daukantas, Vilnius: Vyturys, 1991, p.124.
5. Simonas Daukantas, Raštai, T. I., Vilnius: Vaga, 1976, p. 64.
6. Ten pat, p. 65.
7. Simonas Daukantas, Raštai, T. I., Vilnius: Vaga, 1976, p. 65.
8. „Kalba, sakau, paduoda ateinančioms kartoms be raštų, be kūlių, be paminklų kares, galžudes, laimes ar nelaimes, pirm 1000 metų buvusias“, ten pat, p. 65.
9. Simonas Daukantas, Raštai, T. I., Vilnius: Vaga, 1976, p. 64.
10. Ten pat.
11. Ten pat.
12. Ten pat.
13. Ten pat, p. 64 – 65.
14. Ten pat, p. 65.43.
15. Simonas Daukantas, Raštai, T. I., Vilnius: Vaga, 1976, p. 39.
16. Simonas Daukantas, Raštai, T. I., Vilnius: Vaga, 1976, p. 73.
17. Simonas Daukantas, Istorija žemaitiška, Vilnius: Vaga, 1995, p.45.
18. Władysław Tatarkievicz, „Stoikai“, Władysław Tatarkievicz, Filosofijos istorija, T. I. Vilnius: Alma littera, 2001, p. 150.
19. Pasak Daukanto, senovės lietuviai „viežlybumą saugojo ne vien kalboje, apdare, induose, bet ir visuose namuose, nepadorių ir goslingų žodžių veltui ieškosi jų kalboje, nesgi, romaus būdo, retai tesivaidijo ir tesibarė“, žr. Simonas Daukantas, Raštai, T. I., Vilnius: Vaga, 1976, p. 473.
20. Vytautas Merkys, Simonas Daukantas, Vilnius: Vyturys, 1991, p.30.
21. Žr. Vytautas Merkys, op.cit., p. 33.
22. Juozapas Girdzijauskas, „Simonas Daukantas“, Lietuvių literatūros istorija XIX amžius, Vilnius: LLTI, 2001, p.648.
23. Simonas Daukantas, Raštai, T. I., Vilnius: Vaga, 1976, p. 663.
24. Ten pat, p. 662.
25. Simonas Daukantas, Raštai, T. I., Vilnius: Vaga, 1976, p. 476.
26. Ten pat.
27. Ten pat.
28. Simonas Daukantas, Istorija žemaitiška, Vilnius: Vaga, 1995, p. 45.
29. Ten pat.
30. Simonas Daukantas, Raštai, T. I., Vilnius: Vaga, 1976, p. 445.
31. Ten pat, p. 446.
32. Ten pat.
33. Władysław Tatarkievicz, „Stoikai“, Władysław Tatarkievicz, Filosofijos istorija, T. I. Vilnius: Alma littera, 2001, p. 149.
34. Ten pat, p. 150.
35. Antai, iškalbinga Herodoto aprašyta scena, kai valdovas Klistenis dukteriai rinko jaunikį: „Kol Hipoklidas šoko pirmą ir antrą šokį, Klistenis, piktindamasis jo šokimu ir nekuklumu, negalvojo jo rinktis žentu, tačiau valdėsi, nenorėdamas rodyti savo nepasitenkinimo“, Herodotas, Istorija, iš senosios graikų kalbos vertė Jonas Dumčius, Vilnius: Mintis, 1988, p. 354.
36. Simonas Daukantas, Raštai, T. I., Vilnius: Vaga, 1976, p. 637.
37. Juozas Jurginis „Epochos pažiūros ir idėjos“, Mykolas Lietuvis, Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius, Vilnius: Vaga, 1966, p.12.
38. Simonas Daukantas, Raštai, T. I., Vilnius: Vaga, 1976, p. 469.
39. Ten pat, p. 636.
40. Jonas Mekas, Laiškai Simanui Daukantui, Metmenys Nr. 20, 1970, p.13.
Eglė Keturakienė