1895 m. gruodžio 28 d. Paryžiaus kavinėje „Salon Indien du Grand Café“ įvyko pirmoji vieša ir mokama brolių Auguste’o ir Louis Lumière’ų „sinematografo“ demonstracija. Nuo tada ši diena minima kaip Tarptautinė kino diena. Tą dieną 2021 m. šalia kino teatro „Romuva“ buvo pastatyta skulptūra „Pirmasis kinas“, skirta kino teatre „Forum“ (dabar Laisvės al. 46A) rodytos nespalvotos nebyliosios komedijos „Onytė ir Jonelis“ (arba „Nelįsk kur nereikia“) premjeros 90-mečiui paminėti. Šis meno kūrinys vaizduoja du smalsius berniukus, žvelgiančius pro operatoriaus kameros akutę, besistengiančius suprasti iki tol nematytos dėžės ant trijų kojų stebuklą.

Vilniaus universiteto Kauno fakulteto Kalbų, literatūros ir vertimo studijų instituto dėstytojos prof. Danguolė Satkauskaitė ir doc. Jurgita Astrauskienė prisipažįsta, kad jau nebegali tiesiog mėgautis kinu, nes, kaip ir jų studentai, „serga profesine liga“ – nejučiomis vertina filmų vertimo kokybę, stebi, kaip laikomasi dubliavimui, subtitravimui ar užklotiniam vertimui taikomų reikalavimų. „Daugumai ilgi žiemos vakarai ir šventinis laikotarpis – puikus metas geram filmui“, – sako mokslininkės. Jos linki visiems magiškų švenčių potyrių su įvairiuose pasaulio kampeliuose sukurtomis „kalbamosiomis filmomis“ ir dalijasi keliais gyvenimo aistra tapusių kino tyrinėjimų atradimais.

Lobis senelio palėpėje

Į seniausiai žmogaus neregėjusią palėpę doc. J. Astrauskienė užklydo tikėdamasi ilgai ten neužtrukti. Vis dėlto, pamačius ten glūdinčius lobius, nejučia prabėgo valandėlė, kita, dar viena. Jos dėmesį prikaustė senelio surinkti ir rūpestingai į dvi storas knygas surišti tarpukario laikraščiai. Vartydama vieną iš daugybės Šaulių laikraščių „Trimitas“, ji aptiko straipsnį apie filmų vertimo sunkumus. „Kam jau kam, o docentei Jurgitai Astrauskienei, kuri jau daugiau kaip dešimtmetį dėsto filmų dubliavimo kursą Audiovizualinio vertimo studijų programos studentams, tai – lobių lobis!“ – pasakoja prof. D. Satkauskaitė. Su ja savo atradimais doc. J. Astrauskienė pasidalijo pirmiausia, žinodama, kad kolegė Audiovizualinio vertimo studentus supažindina su filmų vertimo istorija ir kolekcionuoja bet kokias žinias apie filmų vertimą Lietuvoje ir pasaulyje. Nauja informacija ir jųdviejų sukaupta patirtis virto pranešimu, kurį dėstytojos pristatė Venecijoje vykusioje tarptautinėje vertimo konferencijoje.

„Krutami paveikslai“, arba „Kai kino filmos buvo nebylės“

„Net ir nelabai kinu besidomintieji žino garsųjį Charlie Chapliną, kuris pirmas šauna į galvą pagalvojus apie ankstyviausius kino filmus“, – neabejoja dėstytoja prof. D. Satkauskaitė. Ji įsitikinusi, kad kinas jau tuomet buvo reikšminga visuomenės gyvenimo dalis. Nespalvotas nebylusis kinas pasaulio ekranuose dominavo 1890–1930 m. „Pagal „amerikonišką“ analogiją (moving pictures) lietuviškai filmai buvo vadinami judančiais, arba krutamais, paveikslais.“ Pavyzdžiui, Amerikos lietuvių bendruomenė kvietė pažiūrėti „pagal visam sviete žinomos apysakos. Ukrainoje (Kazokijoje) padaryti iš jų JUDANTI PAVEIKSLAI (Moving Pictures) bus rodomi: Sub., Sausio=Jan. 11-tą, 1930“ (kalba netaisyta, © Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka)“, – pasakoja ji. Į Lietuvą kinas atkeliavo 1897 m. Tuomet Vilniuje, Botanikos sode, įvyko pirmasis viešas kino seansas.

Fragmentas iš: „Lietuva Paveiksluose“. Fotografavo C. G. Lukšis 1928 m.: [skelbimas]. 1929 (© Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka)

„Trimito“ laikraštyje (1926 m. birželio 17 d., Nr. 23, p. 752) galima rasti šių filmų aprašų: „Filmoj matoma toki pat paveikslėliai, kaip paprastos fotografijos ir tik gerai įsižiūrėjus, matyti šioks toks vien nuo kito paveikslėlio skirtumas. Pav. rankos pakėlimas, atvaizduotas bent dvidešimty vaizdelių. Jei šitą filmą, įdėję į tam tikrą aparatą ir peršvietę ją į baltą audeklą, atatinkamu greitumu trauktume, tai tam audekle matytųsi kaip gyvas žmogus: ranką keliąs ar žingsniuojąs.“ Tame pačiame laikraščio straipsnyje rašoma ir apie įvairius „krutamų paveikslų“ kūrimo sunkumus: „(…) dramatinėms ir linksmos turinio filmoms pagaminti reikia artistų, kurie vaidintų iš rašyto veikalo; reikia atatinkamų trobesių ir vietos. Jei, pav. norime atvaizduoti nuotykį, kuris vyksta įvairiose valstybėse, ne visada patogu ir galima važiuoti filmų gamintojams su visais grozdais ir žmonėmis į tą valstybę.“

„Ilgainiui nebyliuosius filmus pakeitė garsiniai, tačiau pažymėtina ir atvirkštinė tendencija, kai šių laikų filmų kūrėjai kuria nebyliuosius filmus (pvz., 2011 m. lietuviškų šaknų turinčio režisieriaus Michelio Hazanaviciaus „Artistas“)“, – priduria doc. J. Astrauskienė.

Šaltinis: „Trimitas“, 1930 m. rugsėjo 4 d., Nr. 36, p. 748: „Kai kino filmos buvo „nebylės“, tai jas traukiant nereikėjo kokių labai ypatingų priemonių. Bet dabar, kai tenka gaminti garsinės filmos, kino studijos yra prigrūstos įvairiausių aparatų. Čia matom garsinės kino filmos studijos užkulisius.“

„Kalbamoji filma užkariauja pasaulį“

Taip pavadintas straipsnis 1931 m. kovo 9 d. „Lietuvos Aido“ laikraštyje. Filmų vertimą Vilniaus universiteto Kauno fakultete tyrinėjančios doc. J. Astrauskienė ir prof. D. Satkauskaitė labiausiai džiaugiasi radusios informacijos apie praeities filmų vertimo ypatumus. Doc. J. Astrauskienės senelio palėpėje rastuose „Trimito“ puslapiuose kolegės aptiko pirmuosius lietuviškus paaiškinimus apie filmų įgarsinimą: „Kol filma buvo „nebylė“, tai ji buvo taip sakant tarptautiška. Ją buvo galima rodyti visam pasauly, nes parašai įvairiomis kalbomis nėra sunku pagaminti. Kalbamoji gi filma yra tautinė. Kituose kraštuose jos neparodysi. Todėl prieš kino technikus iškilo naujas uždavinys viena kalba gamintą garsinę filmą pervesti į naują, kitą kalbą, arba techniškai kalbant, filmą sinchronizuoti“ („Trimitas“, 1930 m. gruodžio 18 d., Nr. 51, p. 19).

Pirmajame filme su dialogais – litvakas

„Tikriausiai nedaug kas žino, kad pirmasis filmas su garsiniais dialogais glaudžiai susijęs su Lietuva. 1927 m. filme „Džiazo dainininkas“ („The Jazz Singer“) vaidino garsus Holivudo aktorius, Seredžiuje gimęs litvakas Alas Jolsonas“, – pasakoja prof. D. Satkauskaitė. Nors filmas buvo kuriamas kaip nebylusis, jame yra keletas garsinių dialogų, vienas jų – paties A. Jolsono spontaniškai sugalvotas filmavimo metu. Išlikę liudijimų, kad po kiekvieno tokio dialogo susižavėję žiūrovai pakildavo iš savo vietų ir plodavo.

Atminimo stulpelis Alui Jolsonui Žemaitijos nacionaliniame parke Litvakų atminties sode. Prof. D. Satkauskaitės nuotr.

Žiniasklaidos dėmesys kino naujovėms

Audiovizualinio vertimo tyrėjas itin nustebino tai, kad, nepraėjus nė trejiems metams po pirmojo „kalbamosios filmos“ pasirodymo pasaulyje, lietuviškoje spaudoje imti aptarti įvairūs sinchronizacijos reikalavimai: „Kalbančiam kita kalba artistui labai sunku, arba fiziškai tiesiog negalima, sekundė į sekundę pataikyti tarti žodžius taip, kaip ekrane juda veikiančiųjų asmenų lūpos“ („Trimitas“, 1930 m. gruodžio 18 d., Nr. 51, p. 19). „Filmų sinchronizacija buvo pradėta domėtis labai anksti, o ir šiandien tai – vienas aktualiausių filmų įgarsinimo aspektų“, – sako mokslininkės. Šiuolaikinis kinas naudoja visus naujausius techninius pasiekimus. Pavyzdžiui, šiandien labai populiarūs filmai yra 3D formatu, kai 3D grafika sukuria iliuziją apie vaizdo garsumą ir trečią dimensiją. Vis dėlto kalba lieka vienu esminių įrankių kuriant veiksmą.