Šiuolaikinės moterys turi galimybę vadovauti valstybėms ir korporacijoms, skristi į kosmosą, užimti aukščiausias pozicijas įvairiausiose srityse. Kadaise amerikietiškos lėlės Barbės padiktuota vizija „Gali tapti bet kuo“ šiandien yra taip arti realybės, kad netrūksta puikių pavyzdžių. Ar žinojote, kad primą kartą kovo 8-oji, kaip Tarptautinės moters diena, buvo paminėta dar 1909-aisiais?

Sovietinis paveldas – sugriautas mitas

Kaip rodo pasaulio ir Lietuvos istorija, šį reikšminga diena minima jau 113 m. Tai neturi nieko bendro su improvizuota socialistine Sovietų sąjungos kovo 8-ąja. „Tuomet deklaruota, kad lyčių lygybė pasiekta visose srityse, todėl reikia švęsti“, – aiškina Vilniaus universiteto Kauno fakulteto istorikė prof. dr. Virginija Jurėnienė. O švęsta įvairiai: nuo pavargusios tulpės žiedo iki valstybinių apdovanojimų už reikšmingus pasiekimus. „Panašu, kad visuomenės atmintyje išliko tai, kad nuo 1965 m. SSRS kovo 8 d. paskelbta nedarbo diena. Ir nereikia kurti mito, kad tai buvo šeimos šventė. Dažniausiai ji buvo minima darbinėje aplinkoje, priklausė nuo darbovietės, išsilavinimo ir pačios dienos reikšmės suvokimo“, – pasakoja mokslininkė apie istoriją, kurios dalimi buvo ir mūsų tuomet okupuotos valstybės visuomenė.

Įsisenėjusi darbo rinkos segregacija

Kodėl kovo 8-ąją Lietuvoje vis dar gaubia sovietinis mitas ir netrūksta raginančių jos nešvęsti? Pasak mokslininkės, gali būti, kad tai tiesiog visuotinė mada: „Neigti daug paprasčiau nei teigti. Juolab, kad tuomet kalbama ne faktais, o emocijomis, visuotiniais mitais“. „Kyla klausimas, ką švęsti? Atsakymas – moterų pasiekimus darbo rinkoje. Visiems labai svarbu žinoti, kad tai visų moterų, nepriklausomai nuo užimamų pareigų, atliekamo darbo rinkoje šventė“, – sako V. Jurėnienė. „Deja, didelė moterų dalis vis dar turi įrodinėti, kad jos geba dirbti ne prasčiau už vyrus. Ir įrodinėti ne išsilavinimu, o savo kantriu, atkakliu ir kūrybišku darbu. „O vyrams, užimantiems vieną ar kitą darbo poziciją, pakanka būti tik vyrais“, – sako istorikė prof. dr. Virginija Jurėnienė. Pasak jos, tai vadinama stiklinių lubų (arba vertikalia) darbo rinkos segregacija. Ir tai tik vienas iš daugybės neraminančių faktų.

Gerėjantys Lietuvos rodikliai

Vilniaus universiteto Kauno fakulteto dėstytoja ragina kovo 8-osios proga atkreipti dėmesį į ne vieną reikšmingą Lietuvos pasiekimą lyčių lygybės kontekste. „Kaip rodo Europos lyčių lygybės indeksas, 2023 m. pakilome iš 20-osios vietos į 17-tąją ir nors ES vidurkio dar nepasivijome, atsiliekame jau tik per 6,1 balo, pokytis džiugina“, – sako mokslininkė apie Europos lyčių lygybės instituto (EIGE) tyrimą. Per metus bendras Europos lyčių lygybės indeksas padidėjo 1,6 balo – nuo 68,6 iki 70,2. Iš 100 galimų balų Lietuva surinko 64,1. Sudarant šį įvertį skaičiuoti Lietuvos lyčių lygybės rodikliai 5 srityse: darbo, pinigų, žinių, laiko, galios ir sveikatos būklės.

Grįžtama prie pradinės idėjos puoselėjimo

„Panašu, kad grįžtame prie ištakų ir pačios dienos esmės ir prasmės. Džiugina, kad Lietuvoje kovo 8-oji švenčiama prasmingai: organizuojamos konferencijos, demonstracijos, vykdydamos diskusijos apie tai, kokias problemas reikia spręsti ir kokiais moterų pasiekimais galima ne tik didžiuotis, bet ir iš jų pasimokyti“, – pastebi mokslininkė ir džiaugiasi: „Tai ir yra kovo 8-osios esmė ir prasmė“. JTO statistika 2023 m. rodo, kad net ir šiais laikais visame pasaulyje darbo rinkoje dalyvauja tik pusė darbingo amžiaus moterų. „Moters diena tapo švente ir proga įvertinti ir pasidžiaugti moterų pažanga visuomenėje, politikoje ir ekonomikoje. Šios šventės šaknys politinės, tad šią dieną neretai organizuojami protestai ir streikai, kurių tikslas – atkreipti dėmesį į vis dar egzistuojančią nelygybę“, – sako V. Jurėnienė.

Istorinis kontekstas

Masiškai į darbo rinką moterys įtrauktos dėl XIX a. pradžioje vykusio pramonės perversmo Didžiojoje Britanijoje, o Lietuvoje, kaip ir kitose Vidurio Rytų Europos valstybėse, XIX a. pabaigoje ar XX a. pradžioje. Kodėl taip svarbu tai žinoti? „Kartu su vaikais jos dirbo pačiomis sunkiausiomis sąlygomis – triūsė prie staklių, fermose ir kituose masinės gamybos sektoriuose. Deja, už pusės paros darbo dieną jos gaudavo skatikus, gerokai mažiau nei vyrai. Dėl tokių atlyginimų šeimos gyveno pusbadžiu“, – atkreipia dėmesį mokslininkė ir nuoširdžiai stebisi, kad istorijoje dar neanalizuojama, kiek laiko iš 24 val. likdavo moteriai poilsiui, atlikus visus namų ruošos darbus. „Faktas, kad kiekvienos moters gyvenimo kokybė priklausė nuo įvairių aplinkybių: šeimos sudėties (kiek šeimoje yra mažamečių, kiek suaugusių asmenų), gyvenimo sąlygų, kilmės. „Įspūdžiui susidaryti pakanka peržiūrėti kelis istorinius filmus, kuriuose bent iš dalies atkuriamos vieno ar kito laikmečio gyvenimo sąlygos“, – sako V. Jurėnienė.

Tarptautinė moters diena – ne Motinos diena

„Jokiu būdu negalima painioti Tarptautinės moters dienos su Motinos diena“, – mokslininkė pabrėžia: „Tai dvi skirtingai minėtinos ir švęstinos dienos, kurių niekas nesieja. Esama moterų atliekamų šeiminių socialių vaidmenų: dukra, mama, žmona, močiutė, draugė, darbuotoja ir pan., o socialiniai vaidmenys, kuriuos jos atlieka visuomenėje, nėra jiems tapatūs. Skirtumas tas, kad vieniems vaidmenims atlikti reikia pasirengimo, žinių, o kiti yra įgimti“. Profesorė atkreipia dėmesį, kad visuomenės raida iškelia vis naujų problemų: socialinių vaidmenų maišatis, skatinanti persidirbimą, įtampą darbo rinkoje kelianti sparti DI pažanga, vis aktualesni ekologijos ir tvarus vartojimo klausimai. Šiame procese amžinu lieka lyčių lygybės klausimas, tad diskusija apie moterų reikšmę – nesibaigianti, o opia problema tampa ir translyčių asmenų pozicijos paieškos.

Palinkėjimas

„Ne tik nuosekliai dirbkime siekiant lyčių lygybės, bet ir švęskime... Juk gera nuotaika – gera sveikata, o gera sveikata – indėlis į šalies BVP. Su kovo 8-ąja – Tarptautine moters diena!“ – sveikina Vilniaus universiteto Kauno fakulteto dėstytoja istorikė prof. dr. Virginija Jurėnienė ir priduria: „Ar su tulpėmis, ar su mimozomis“. Ji neabejoja garsiuoju pasakymu, teigiančiu, kad grožis išgelbės pasaulį, tad ragina ne tik jį kurti, dovanoti, bet ir pastebėti pačiuose mažiausiuose ir kasdieniškiausiuose dalykuose.