Šią savaitę Vilniuje apdovanoti praėjusių metų Lietuvos mokslo premijų laureatai. Viena jų – VU Kauno fakulteto Viešojo diskurso lingvistikos studijų programos magistrė Deimantė Aidukaitė-Mikelionienė. Jai skirta premija už mokslo darbą ,,Istoriniai Zanavykijos oikonimai: kaita ir daryba“ (darbo vadovė doc. dr. Ilona Mickienė). Rašydama šį darbą, recenzentės dr. Jurgitos Venckienės paraginta, Deimantė Aidukaitė-Mikelionienė tapo Lietuvių kalbos instituto doktorante. Sveikiname VU KNF alumnę tapus LMA premijos laureate ir pasirinkus mokslininko kelią!
Tarpdiscipliniškumas atvėrė naujus horizontus
VU Kauno fakulteto Kalbų, literatūros ir vertimo studijų instituto docentė Ilona Mickienė pasakoja, kad Deimantė Aidukaitė-Mikelionienė pati pasirinko temą susidomėjusi konkrečia teritorija, jos istorija ir vietų vardais. „Dėl ribotos magistro darbo apimties buvo pasirinkti ir tyrinėti tik sudurtiniai vietų vardai“, – aiškina I. Mickienė. Pasak jos, darbas ypatingas ir tuo, kad yra tarpdisciplininis – jame pateikiamas išsamus istorinis ir kultūrinis kontekstas. Tyrimui labai pasitarnavo studentės turimas istorijos bakalauro laipsnis – darbas su sudėtingais šaltiniais jai nebuvo per sunkus. „Istorinių onimų tyrimų studentai imasi retai, nes tai gana techniškai sudėtingas darbas, reikalaujantis ne tik gero lingvistinio pasirengimo, bet ir gebėjimo skaityti ne tik lietuvių, bet ir lotynų, slavų kalbomis užrašytus tekstus (dokumentus, bažnytinių knygų įrašus)“, – sako I. Mickienė apie 1922–1938 m. bažnytinių metrikų knygų rankraštinius šaltinius, pasirinktus tyrimui.
Indėlis į istorinių vietovardžių duomenų bazę
„Pirmiausia, labai vertinga pati iš sunkiai įskaitomų šaltinių surinkta medžiaga, kuri papildys Lietuvių kalbos instituto Istorinių vietovardžių duomenų bazę“, – komentuoja dėstytoja. Studentė džiaugiasi, kad pavyko ne tik pateikti žinių, kurios patikslintų ankstesnių onomastikos specialistų atliktų tyrimų rezultatus, bet ir pasiūlyti originalių įžvalgų. „Tyrimas parodė, kad tarpukario Zanavyko etnokultūrinė tapatybė iš dalies atsispindėjo oikonimijos kaitoje, jos vertinime, o laikmečio visuomenei vietovardis nebuvo vien tik vietos identifikavimo ženklas, tai suvokta kaip bendruomenės savasties sudedamoji dalis“, – pasakoja Deimantė Aidukaitė-Mikelionienė.
Stebina gyvi pavyzdžiai su savo istorijomis
„Pavyzdžiui, tarpukariu keičiant Dabkūniškės dvaro pavadinimą, vietovę nutarta pavadinti nauju vardu – Dabitai. Siūlymas netenkino vietos gyventojų, tad jie rašė skundą vienai iš žemės reformą vykdžiusiųjų institucijų. Nurodyta, kad prasminiu atžvilgiu vietos vardas sietinas su žodžiu „dabita“, turėjusiu neigiamą konotaciją: „nerimtas pasipuošėlis, frantas“. Kita Gelgaudiškio parapijos vietos bendruomenė rašė skundą pačiam vidaus reikalų ministrui, siekdama atsisakyti „neestetiško“ vietovardžio Krušoniai. Galima prielaida, kad gyventojai šį oikonimą siejo su daugiareikšmiu lietuvių kalbos veiksmažodžiu krùšti, kurio vienas teikinių – „išgėdinti“. Lietuvių kalbos žodyne šios reikšmės šaltinio vieta nurodoma Gelgaudiškis, – aiškina jaunoji mokslininkė. – Įdomu tai, kad gyventojai neretai greta estetinio faktoriaus, siūlė saugoti senuosius vietų vardus, juos vertino kaip ypatingą sąsają su protėviais. Juntama, kad laikmečio žmonės turėjo glaudesnį ryšį su gyvenamąja aplinka, jautė poreikį tapatintis su savo šaknimis. Kitaip tariant, pavadinimai ir jų istorijos sukuria vietovės genius loci.“ Pasak jos, gebėjimas branginti dvasines vertybes, sieti tam tikras sąvokas teikia objektyvių ir svarbių duomenų apie visuomenės pajautą estetikai. „Drąsa keisti, nesitapatinti su tuo, kas primetama, sietina su aukštu savimonės vertinimu, nesuvaržytu mąstymu. Įvertinus faktus tai daro įspūdį, kad visuomenė skaičiavo pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį, o gebančiųjų raštu laisvai reikšti mintis, vargu, ar buvo absoliuti dauguma,“ – aiškina tyrėja.
Didžiausias iššūkis – šaltinių tyrinėjimas
„Rengdama darbą jutau atsakomybę teisingai išrašyti bažnyčios raštininko ranka užrašytus oikonimus. Ištisą laikotarpį kiekvienoje parapijoje rašiusiųjų kaita buvo išties didelė, tad ir rašysena gana įvairavo“, – pasakoja mokslininkė. Medžiaga tyrimui rinkta iš 1922–1938 m. bažnytinių metrikų knygų, tad belieka įsivaizduoti jų šiandienę būklę. Tam tikras iššūkis buvo susekti ir tų pačių vietovių skirtingus pavadinimus, tad reikėjo remtis kuo platesniu archyvinių dokumentų kiekiu, o kartais ieškoti liudytojų. „Pavyzdžiui, prieš daugiau kaip du dešimtmečius sunykusi vietovė Šikutiškė tarpukariu turėjo neoficialų, tik bažnytinėse knygose ir žmonių atmintyje fiksuotą vardą – Šnekutiškė. Minimoje vietovėje gimusios liudininkės dėka pavyko išsiaiškinti šį dvilypumą. Ji nurodė, kad gyventojai gėdijosi nurodyti oficialiųjį vietos vardą, tad kartais nepasikuklindavo bažnyčios raštininkui pasakyti kiek skambesnį gyvenvietės pavadinimą“, – aiškina mokslininkė tyrimo subtilybes.
Asmeninė motyvacija – genealogija
Deimantė Aidukaitė-Mikelionienė pasakoja nuo vaikystės jaučianti glaudų ryšį su Dzūkijos, Sūduvos, Aukštaitijos regionais, būtent tomis vietomis, kuriose glūdi jos šeimos šaknys. „Domėjimasis genealogija, kurios pagrindinis informacijos resursas – bažnytiniai metrikai, paskatino atversti šias knygas. Domino atrasti svarbiausius šeimos istorijos faktus – gimimus, santuokas, o tai darydama netrunki pastebėti kiekvieno krašto savitus asmenvardžius, vietovardžius“, – aiškina mokslininkė. Tyrimui pasirinktas regionas Zanavykija – jos močiutės, turėjusios lietuvių filologijos išsilavinimą , gimtinė. „Močiutė didžiavosi zanavykiška kilme pabrėždama, kad regionas pasižymi savitu charakteriu. Ir šiandien savuoju tyrimu galėčiau tik paantrinti. Zanavykai buvo kur kas iniciatyvesni nei kitų Lietuvos regionų gyventojai spręsdami vietų vardų pakeitimo klausimus. Tai teikia netiesioginės informacijos apie aukštą krašto gyventojų emancipacijos lygmenį, kurį veikiausiai sąlygojo istorinė ir ekonominė Užnemunės sankloda“, – pasakoja D. Aidukaitė-Mikelionienė. Mokslininkė viliasi, kad tyrimas ne tik papildys fragmentiškus lietuvių toponimikos duomenis, praplės Zanavykų krašto istorinį gyvenamųjų vietų vardyną, leis pažinti arealui būdingos darybos tendencijas, sudarys pamatą tolimesniam Užnemunės krašto vietovardžių tyrinėjimui. „Džiaugsiuosi, jei tai taps pamatu tyrimu susidomėjusiems mokslininkams“, – sako Deimantė Aidukaitė-Mikelionienė.
Premija – ir įvertinimas, ir motyvacija
„Išties džiaugiuosi. Vertinu. Tai tarsi patvirtinimas, kad eita tinkamu keliu, kurio stabilų pamatą paklojo visa gausybė Vilniaus universiteto Kauno fakulteto dėstytojų – magistro darbo vadovė doc. dr. Ilona Mickienė, teikusi visokeriopą pagalbą. Neįkainojama patirtimi dalijosi profesorė Danguolė Mikulėnienė. Visą studijų kelią skatino, įkvėpė doc. dr. Rita Baranauskienė, doc. dr. Eglė Gabrėnaitė ir kiti dėstytojai. Kiekvieno indėlį jutau (juntu) ir tai branginu!“ – sako VU KNF alumnė. Suderinusi savo tarpdisciplinines istorinių ir lingvistinių studijų žinias Deimantė Aidukaitė Mikelionienė jau tęsia studijas LKI doktorantūroje. „Sėkmingos studijos, įkvepiantys dėstytojai buvo akstinas tęsti mokslininko kelią“, – džiaugiasi Deimantė Aidukaitė-Mikelionienė. Jos rengiamos disertacijos tema – „Bendrinės lietuvių kalbos kelias į visuomenę: vartojimo domenai (sritys), santykis su tarmėmis, ortografija (1918–1940)“.
Kalbotyros specialistų poreikis nemažėja
Pasak VU Kauno fakulteto Kalbų, literatūros ir vertimo studijų instituto docentės Ilonos Mickienės, tokių studentų, kuriems tinka akademinis profesijos kelias, nėra daug, tačiau dvejų metų studijos magistrantūroje parodo ne tik žmogaus motyvaciją, požiūrį į studijas, gebėjimą atlikti užduotis, bet ir atskleidžia asmenines savybes, kurios reikalingos žmogui, norinčiam dirbti mokslinį ir pedagoginį darbą. „Jaunų, gabių, motyvuotų žmonių šiandieną labai reikia, siekiant ne tik tirti įvairius lingvistinius dalykus, bet ir diegti meilę gimtajai kalbai. Kalbotyros specialistai laukiami ne tik Lietuvių kalbos institute, aukštosiose ir vidurinėse mokyklose, muziejuose, bet ir tvarkant įvairių mokslo, mokslo populiarinimo, grožinės literatūros, interneto svetainių kalbą, stilių“, – įsitikinusi I. Mickienė.
Nuotraukos LMA fotografės Virginijos Valuckienės