Pirmasis sekmadienis po šv. Velykų – Atvelykis – užbaigia didžiąją Velykų savaitę ir skelbia žemės darbų pradžią. Tai vaikams skirta šventė, todėl ji dar vadinama Vaikų Velykėlėmis. Šią dieną vaikai lankydavo krikšto tėvus ir rinkdavo margučius, suaugusieji užsukdavo pas artimuosius, kurių nespėjo aplankyti per Velykas, jaunimas žaidė žaidimus, supdavosi sūpuoklėse, ridendavo margučius, rinkdavo stipriausią kiaušinį, ragaudavo pyragus ir laukdavo Velykų Bobutės lauktuvių.
Balandžio 13 d. (šeštadienį) 11 val. folkloro ansamblis „Uosinta“ kviečia fakulteto bendruomenės šeimas – visus didelius ir mažus – į linksmybių pilną Velykėlių šventę Tarybos rūsyje. Ridensime margučius, žaisime liaudiškus žaidimus, šoksime, rungsimės, rinksime gražiausią margutį, ragausime Velykų Bobutės pyragą ir pavasariškai šėliosime. „Uosintos“ vadovė Auksuolė Šuliokienė ragina ateinant į šventę atsinešti daug spalvingų margučių ridenti.
Gamtos atgimimas margučių raštuose
Tradicija marginti kiaušinius Velykoms tęsiama ir Atvelykio savaitgalį. Auksuolė Šuliokienė pasakoja, kad numarginti kiaušiniai vadinami jau ne margučiais, o velykaičiais. „Margučių spalvos turėjo simbolinę reikšmę: juodas margutis simbolizavo žemę, raudonas – gyvybę, vaisingumą, žalias – augmeniją, mėlynas – dangų, gerus orus, viltį, geltonas ir rudas – gausų derlių. Reikšmę turi ir visi ornamentų elementai: saulutė – viltis, kad metai bus šilti ir saulėti, spiralė – judėjimo, energijos ir gyvybingumo ženklas, žalčiukai – pavasarį pabudusi gyvybė“, – aiškina „Uosintos vadovė“.
Dar viena Atvelykio tradicija – kiaušiniavimas. Ji skirta patiems mažiausiems, dar neturintiems aštuonerių metų. „Seniau kaime tokio amžiaus vaikai susiburdavo po kelis ir eidavo iš pirkios į pirkią, sveikindavo su šventėmis šeimininkus ir laukdavo jiems skirtų velykaičių. Tačiau dovanų dykai jiems niekas neduodavo, vyko mainai – velykaitis už ketureilį arba dainelę“, – senąsias tradicijas primena A. Šuliokienė. Jei vaikas į burną įsikišdavo vieną pirštą, reikėdavo dovanoti vieną, o jei du – du kiaušinius. Taip pasakojo senoliai.
Velykų Bobutė – pagrindinė Velykėlių šeimininkė
O kokia šventė be dovanų? Tradiciškai per Atvelykį vaikams dovanas dovanodavo Velykų Bobutė. Tikėta, kad ji gyvena miške, o ruošti lauktuves mažiesiems jai padeda kiškiai: kūrena ugnelę, į vaškinį ar cukrinį vežimaitį sukrauna nudažytus kiaušinius, iškeptus pyragus, palydi pas vaikus ir padeda dovanas išdalyti. Kaip tik todėl iš ryto ant palangės visi vaikai rasdavo po du velykaičius, o gerieji – dar ir kvapnų kiškio pyragą. Pasak folkloro ansamblio vadovės, pyragų, įvairių skanumynų neturi stigti ir ant Velykėlių stalo.
Atvelykis – tai puiki proga tėvams pabūti su vaikais ir skirti jiems daugiau dėmesio. „Viena pagrindinių Atvelykio tradicijų – kaimynų lankymas“, – pasakoja A. Šuliokienė. Pastaruoju metu ši tradicija vis dažniau perauga į linksmus giminės, kaimynų ir bendruomenės susibūrimus. Senolių išmintis sako, jei per Atvelykį nesusitiksi su kaimynais, gerų metų nelauk.
Tad per Atvelykį aplankykite tuos giminaičius, kaimynus ir bičiulius, kurių nespėjote pasveikinti per Velykas, o balandžio 13 d. 11 val. susitikime Tarybos rūsyje išrinkti gražiausius Kauno fakulteto bendruomenės šeimų numargintus margučius ir pažaisti tradicinius Velykėlių žaidimus.
Iki susitikimo!