„Haiku man yra ir meditacija, ir žaidimas, ir įsitvėrimas. Tai akimirkos poezija, todėl kūrybos procesas gali vykti net vaikštant po parką, kepant blynus ar važiuojant autobusu. Paprastuose dalykuose įžvelgti būties gelmę ir tai perteikti septyniolikoje skiemenų turbūt ir yra haiku esmė“, – sako Vilniaus universiteto Kauno fakulteto magistrantūros studijų programos Lietuvių literatūra ir kūrybinis rašymas absolventė Kristina Straševičiūtė. Europos Sąjungos Taryboje Briuselyje dirbanti moteris studijuoti ryžosi po 17 m. pertraukos, ieškodama širdžiai artimos veiklos.
Literatūra mirė, tegyvuoja literatūra
„Literatūra mane lydėjo visą gyvenimą, tačiau šių studijų metu teko iš naujo mokytis apie ją kalbėti, prisiminti klasiką, susipažinti su naujausiomis tendencijomis, gryninti savąjį rašymo stilių. Sėkmingai baigti studijas padėjo įsiminę vienos dėstytojos žodžiai, kad kūryba, tebūnie ir į studijas integruota, labai padeda sunkiais gyvenimo momentais, – atvirauja ji. – Studijos paliko ir daug peno apmąstymams. Stebėdama jaunesnius savo kurso draugus supratau, kad jie daug imlesni naujosioms literatūros tendencijoms bei formoms, puikiai geba pasitelkti informacines technologijas, įskaitant ir dirbtinį intelektą, kūrybos procesams. Gal ne veltui studijų metu buvome provokuojami mintimi, jog literatūra (tokia, kokią mes ją iki šiol įsivaizdavome) mirė. Man asmeniškai iki šiol nėra lengva susitaikyti su šia mintimi.“
Tobula forma kurti šiems laikams
Nors pašnekovė seniai domėjosi japonų kultūra, tačiau haiku pradėjo rašyti tik studijų metu, kai daugiau sužinojo apie šio žanro specifiką. „Rašau, kai kyla noras įprasminti kasdienybės akimirkas“, – sako ji ir paslaptingai šypsodamasi prideda: „Bet ne visas“. „Haiku žanras kūrėją įspraudžia į griežtą formą, tačiau suteikia laisvę kurti bet kokia tema. O temos skleidžiasi pačios, stebint aplinką ir save. Juk vienas pamatinių haiku estetikos principų – buvimas dabarties akimirkoje ir vienio su visata išgyvenimas. Tobulame haiku visuomet bus kigo – sezoninis žodis, nurodantis metų laiką, kai haiku buvo sukurtas. Todėl, kalbant apskritai, pagrindinė haiku tema yra žmogaus santykis su gamta“, – aiškina šio poezijos stiliaus principus Kristina. Būta ir kitokių poetinių pasibandymų, tačiau tik keletą jų išvydo platesnė auditorija. „Kol kas viskas nugula „stalčiuje“. Prozai dar nesijaučiu pasirengusi. Reikia žinoti ne tik apie ką rašyti, bet ir kaip tai pateikti šiuolaikiniam žmogui, kurio dėmesio koncentracijos trukmė yra labai trumpa. Haiku šiuo atveju yra tobulas“, – dalijasi kūrėja.
Proga pažvelgti iš skirtingų perspektyvų
Keletas jos trieilių jau pateko į Artūro Šilansko sudarytas lietuvių haiku rinktines „Vėjo varpeliai“ ir „Prakalba į šermukšnį“. Dar šiek tiek kūrybos yra paviešinusi socialiniuose tinkluose. Tiesa, K. Straševičiūtė ne tik pati kuria šio žanro eilėraščius. Kristinos magistro baigiamasis darbas, kuriam vadovavo Vilniaus universiteto Kauno fakulteto Kalbų, literatūros ir vertimo studijų instituto docentė dr. Eglė Keturakienė, buvo skirtas šiam žanrui. Darbe ji analizavo lietuvių poeto Artūro Šilansko haiku. Darbas buvo įvertintas aukščiausiu balu. „Manau, jog studentės išskirtinė motyvacija ir gebėjimas susikaupti ir dirbti lėmė magistrinio darbo kokybę. Pati magistrantė pasirinko tyrinėti poeto Šilansko haiku, ieškodama rytų ir vakarų kultūrų dermės. Fenomenologinė skaitymo teorinė prieiga leido jai apibūdinti poetinio haiku žanro specifiką, apimančią poetinės žaismės ir meditacijos sąsają“, – sako doc. dr. E.Keturakienė.
Autorei labiausiai patinka žaisminga šio atėjūniško žanro prigimtis. „Apie tai ir mano baigiamasis darbas. Haiku gimė iš bendruomeninio literatūrinio žaidimo renga, kuris pasižymėjo varžybų dvasia, tačiau socialinė haiku funkcija ryški ir šiandien. Nuolat vyksta haiku konkursai, daugėja haiku kūrėjų visame pasaulyje. Regimantas Tamošaitis straipsnyje „Pasakojimo suardymas“ yra pasakęs, kad „nesaikingai mėgaujantis haiku, jais galima apsinuodyti“. Kol kas pačiai neteko pajusti tokio haiku poveikio, tačiau pritariu minčiai, kad haiku yra daug įdomiau kurti nei skaityti“, – sako Kristina Straševičiūtė.
Galimybė užpildyti spragą
Ji įsitikinusi, kad nepaisant haiku žanro populiarumo, tyrimų apie lietuvių autorių haiku trūksta, todėl savo darbu siekė užpildyti esamą spragą ir papildyti lietuvių rašytojų haiku tyrimų lauką Artūro Šilansko kūrybos analize. „Dėl autoriaus pasirinkimo nebuvo jokių abejonių. Artūras Šilanskas domisi ir kuria išimtinai tik haiku jau daugiau nei dvidešimt metų. Skaitant jo trieilius matyti, kad autorius yra gerai susipažinęs su svetimos tradicijos poetika ir estetika. Pastebėtinas ir Artūro Šilansko indėlis į šio žanro sklaidą Lietuvoje. Autorius yra sudaręs keturias lietuvių haiku rinktines, išleidęs dvi autorines knygas, organizuoja haiku dirbtuves, skaitymus, dalyvauja konkursuose ne tik kaip kūrėjas, bet ir kaip vertintojas“, – pasakoja Vilniaus universiteto Kauno fakulteto alumnė. Moteris džiaugiasi, kad Lietuvių literatūros ir kūrybinio rašymo studijų metai suteikė galimybę pažvelgti į literatūrą iš skirtingų skaitytojo, rašytojo, vertėjo, kritiko, tyrinėtojo, netgi muziejininko perspektyvų. „Ankščiau apie literatūros kritiko kaip kūrėjo funkciją nebuvau susimąsčiusi, todėl bandymas parašyti kritikos straipsnį ir jį publikuoti buvo vienas įdomesnių iššūkių studijų metu“, – pasakoja K. Straševičiūtė.