Minint 45-ąjį Vilniaus universiteto Kauno fakulteto (VU KnF) folkloro ansamblio „Uosinta“ jubiliejų bendruomenei pristatyta programa „Sužadėtuvės“, paruošta „Lietuvos dainų šventei“, pagaliau išvydo didžiąją sceną. Kolektyvui išvykus į Šimtmečio Dainų šventę viena diena buvo skirta repeticijoms, kita – ilgai lauktam pasirodymui.
Folkloro dieną, liepos 2-ąją, pavadintą „Rasi rasoj rasi“ įvyko net du ansamblio pasirodymai. Nuo vidurdienio Vilniaus Bernardinų sode, pilių teritorijoje, Katedros aikštėje buvo rodomos geriausios teminės programos. Ansambliečiai pasirodė 17 val. scenoje prie fontano ir 20 val. didžiajame koncerte Katedros aikštėje. Vaizdo įrašą rasite ČIA. (žr. 1:33 – „Jaunieji“, 1:42 – „Sužadėtuvės“, 1:56 „Jaunuolis išlydimas į karą“).
„Folkloro diena – retai pasitaikanti galimybė žiūrovams išsamiai susipažinti su Lietuvos regionų ypatumais. 6 tūkst. Folkloro dienos atlikėjų sugužėjo į Vilniaus Senamiestį pristatyti Lietuvos regionų – Aukštaitijos, Žemaitijos, Suvalkijos, Dzūkijos ir Mažosios Lietuvos“, – teigia renginio organizatoriai. Anot jų, šventinė programa skelbia, kad svarbiausia mūsų paveldėtosios kultūros žinia – pasaulis yra šventas. Šventumas persmelkia visa, kas regima ir neregima, kas auga, stiebiasi, klesti ir nyksta, kas esti, buvo ir bus. Tai esminis senosios pasaulėžiūros bruožas, lėmęs žmogaus būdą būti pasaulyje, santykį su aplinka. Taip pasaulį ir save suvokiantis žmogus ugdomas gerbti, tausoti jį supančią aplinką, naudotis teikiamomis gėrybėmis ir ištekliais ne daugiau nei būtina, ieškoti būdų, kaip gyventi, išgyventi, jausti esaties prasmę ir būti laimingam.
Kauno fakulteto folkloro ansamblis „Uosinta“ savo programoje pristatė sužadėtuvių tradicijas. Jų atliekamos programos jaunieji tapo savotiška paslaptingumo ašimi – pagrindiniais personažais. Jie įkūnijo tauriausią žmogaus jausmą – meilę.
„Mūsų pora sekė aktorės Tomos Vaškevičiūtės skaitomus žodžius ir įsijautė į jiems paskirtą reikšmingą vaidmenį. Jaunoji (Austėja) turi didesnę scenos patirtį nei jaunikis (Matas), tad ji rūpinosi, kaip abiems susitvarkyti su jauduliu, kai režisieriaus nurodymu visos kameros buvo nukreiptos į juos, stambiu planu filmavo kiekvieną judesį“, – pasakoja ansamblio vadovė Auksė Šuliokienė. Anot jos, dažnos repeticijos sustiprina pasitikėjimą savimi, tad prieš koncertus kartoja kolektyvui, kad nereikia vaidinti, reikia būti savimi.
„Scenoje jaučiame ypatingai stiprų bendrystės jausmą, mus gaubia pasitikėjimo atmosfera, kuri leidžia atsipalaiduoti ir atsiskleisti,“ – tikino ji. Ansambliečiai veikė laiko patikrintu būdu – žiūrėjo vieni kitiems į akis, drąsino šypsenomis, pasitikėjo savo įdirbiu. „Koncertas Druskininkuose padėjo sustyguoti visą programą, tad puikiai žinojome veiksmų seką“, – pasakojo vadovė apie pasiruošimą istoriniam pasirodymui.
Ansambliečių nuomone, dėl gausių repeticijų, scenos jaudulio šįkart nebuvo smarkiai justi, kilo natūralus žmogiškas vidinis jaudulys, kurį sukūrė puikus renginio režisierių darbas, įtraukiantis ir leidžiantis pasijausti reikšminga visumos dalimi.
„Viena iš folkloro misijų – saugoti ir skleisti tradicijas, jas perduoti ateities kartoms, tad su dideliu pasididžiavimu savo programoje rodome tai, kas jau labai reta. Tokios vestuvių apeigos gal ir likusios kokiame kaime, tačiau mieste jau seniai nėra nei kasų pynimo, nei rūtų vainiko, nei pasikeitimo dovanomis ar sužadėtuvių sutvirtinimo pasivaišinant tauriaisiais gėrimais. Neliko ir piršlio funkcijos – jaunieji dabar patys susiranda vieni kitus. Nebegalioja nei šalių, nei žemynų ribos, o kaip jaunikiui Matui pasakojo senelis – kadais ir 15 ar 20 km., buvo laikoma „užsieniu“, jei ten jau kalbama kita tarme“, – pasakoja kolektyvo vadovė.
„Rinkomės rodyti meilę, nes tai amžina vertybė. Apie ją ir dauguma išlikusių jaunimo dainų. Dainuojame apie didžiąsias vertybes: meilę, pagarbą. Pagarba tradicijoms skatina domėtis, jas tęsti, paversti savo gyvenimo dalimi, gyvenimo būdu. Dėl to saugantys tradicijas žmonės tampa tikresni, natūralesni, artimesni savo tautai. Kažkiek kitokie nei dauguma, turi vertybinį pagrindą, – pasakoja ansamblio vadovė A. Šuliokienė. – Teigiame, kad meilė yra gyva ir tikra, kad tai ji yra gyvenimo verpeto centre, kad ji skirtingais savo atspalviais apjungia visą bendruomenę, apdovanoja jautriausiomis patirtimis, suteikia galimybę atskleisti savo jausmus.“
„Programai įvardyti pasirinkta Kazio Sajos apsakymo magiškoji formulė – rasi rasoj rasi, rasi rasoj rasi... – kvietė ieškoti ir teikė viltį tą esmę rasti. Rasa – vienas gražiausių, ryškiausių pasaulyje pasklidusio šventumo, gyvasties, skaistumo, pasaulio rasmės ir esmės simbolių. Daugiareikšmes, magiškas, antgamtines savybes jam teikia lietuvių ir daugelis pasaulio kultūrų“, – aiškina renginio programos sumanytojai.
Anot jų, folkloro dienos dalyviai – geriausi folkloro dainininkai, muzikantai, pasakotojai, tautodailės tradicinių amatų meistrai, kiti etninės kultūros ir nematerialaus kultūros paveldo tradicijų puoselėtojai – Bernardinų sode, Pilių teritorijoje, Katedros aikštėje, kitose Vilniaus vietose atskleis savo kraštų paveldo prasmes ir grožį, o dienos pradžios ir pabaigos renginiai, apeiginiai, įtraukūs akcentai padės sukurti tikrą šventę.
„Dainavimas nepaprastai suvienija. Koncertas – ilgo darbo kartu kulminacija. Kai prisijungia žiūrovai, kurių susirenka kelios dešimtys tūkstančių, jausmas yra neišpasakytas. Tokį vienybės jausmą reikia patirti. Tarsi pakyli aukščiau kasdienybės, buities, priartėji prie šviesos“, – įspūdžiais dalinosi ansamblio vadovė Auksė Šuliokienė.
Lietuvos dainų šventė – didžiausias šalies kultūrinis reiškinys, įtraukiantis ir į Vilnių sukviečiantis dešimtis tūkstančių dalyvių iš visos Lietuvos ir pasaulio lietuvių bendruomenių. Lietuvos dainų šventė – ne tik šimtametė tradicija, bet ir UNESCO reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldas.
Šimtmečio Lietuvos dainų šventę pasitinkame žodžiais „kad giria žaliuotų“, kviesdami juos suprasti ne kaip šūkį, o kaip mūsų bendruomenės tikslą. Kaip pareigą suvokti, kas ir kodėl tą girią prieš šimtmetį pasodino, ir kaip būtinybę ją išsaugoti tiems, kurie kartu su šia giria žaliuos po mūsų.
2024-aisiais susitikime dainuoti ir šokti mūsų istoriją ir mūsų dabartį, jubiliejinės Dainų šventės programoje atrasdami reikšmingiausią žodį gyvybė — žmogaus ir kultūros, medžio ir paukščio, būtojo ir esamojo laiko. Šis žodis yra apie mus. Apie mus, kaip bendruomenę, kaip gentį. Apie mus, kurie esame Lietuva.
Daugiau apie Šimtmečio dainų šventę sužinoti galima ČIA.