„Noriu, kad dirbtinis intelektas man plautų drabužius ir indus tam, kad galėčiau užsiimti menu ir rašymu, o ne kad kurtų už mane meną ir rašytų, o aš plaučiau drabužius ir indus“, – šių metų kovą socialiniame tinkle „X“ parašė lenkų rašytoja Joanna Maciejewska.
Vieni menininkai siekia dirbtinį intelektą (DI) paversti įrankiu, padedančiu sustiprinti jų kūrybiškumą, atrasti naujas meno formas ir idėjas, kiti naudoja kaip kūrybinio sumanymo vykdytoją, o treti pasitelkia kaip kūrybinį partnerį. Tačiau tyrimai ir eksperimentai rodo, kad DI sugeneruoti kūriniai meno auditorijos laikomi mažiau vertingais nei sukurti žmonių, o robotai, patekę į muziejus ir galerijas, kelia neigiamas lankytojų reakcijas.
DI kuria pagal nustatytas taisykles
Dirbtinio intelekto terminas pirmą kartą buvo pavartotas 1956 m. Dartmuto koledže surengtoje konferencijoje. Į ją susirinkę mokslininkai aptarė galimybę sukurti mašinas, galinčias spręsti problemas, kurias tuo metu sprendė tik žmonės. DI yra mašinų gebėjimas imituoti žmogaus intelektą ir atlikti užduotis, reikalaujančias žmogaus intelektinių gebėjimų: problemų sprendimo, mokymosi, argumentavimo, suvokimo, kalbos atpažinimo, kalbos vertimo ir sprendimų priėmimo.
Šiuo metu yra dvi pagrindinės DI rūšys: silpnas ir stiprus. Silpnas DI sukurtas konkrečioms užduotims spręsti ir gali atlikti tik tas funkcijas, kurias atlikti yra apmokytas. Jame nesama žmonėms būdingo mąstymo principo. O stiprus DI gali suprasti, mokytis ir taikyti žinias įvairioms užduotims spręsti į žmogaus intelektą panašiu algoritmo taikymo būdu. Šiuo metu realių stipraus DI pavyzdžių nėra, jie aptinkami tik mokslinės fantastikos kūriniuose, tokiuose kaip „Her“, „Star Trek: The Next Generation“ ir „Wall-E“. Tad ir kūrybinėse industrijose naudojamas DI yra laikomas silpnu, nes veikia pagal pateiktus duomenis ir kuria tik pagal nustatytas taisykles.
Pavyzdžiui, algoritmas, skirtas tapybai, gali tik tapyti – jis negali kurti skulptūros ar muzikos.
Tačiau net ir silpnas DI daro didelę įtaką kūrybinėms industrijoms, kūrybiniam procesui ir meninei raiškai. Šiuo metu DI, kuriam pateikiami analizuoti dideli muzikos duomenų rinkiniai, naudojamas komponuoti muzikai, taip pat esama DI modelių, galinčių rašyti poeziją ir romanus. Menininkai pasitelkdami DI kuria interaktyvias, žiūrovus įtraukiančias instaliacijas, kurios reaguoja į auditorijos judesius, emocijas ar aplinkos pokyčius. DI algoritmai naudojami papildytosios realybės (AR) ir virtualiosios realybės (VR) programose, kuriant įtraukiąsias menines patirtis, pavyzdžiui, virtualiose meno galerijose.
Šiuo metu tiek menininkams, tiek plačiajai visuomenei yra prieinamos programos, kurios generuoja vaizdus („Midjourney“, „DALL-E“, „StarryAI“, „Gemini“, „Deep Dream Generator“, „Runway M“, „Imagine AI Art Generator“ ir kt.), tekstus („ChatGPT“, „Google Bard“, „Jasper AI“, „RoBERTa“, „Rytr“, „T5“ ir kt.) ir muziką („Udio“, „Suno“, „Soundraw“, „Mubert“, „AVIVA“, „Jukedeck“ ir kt.).
Sugeneravo „Imagine AI Art Generator“
DI praplės meninę raišką ar pakeis menininką?
DI kūrybinėse industrijose naudojamas dvejopai: kaip papildantis ir kaip pakeičiantis kūrėjo darbą.
Pirmuoju atveju DI išplečia menininko galimybes, leidžia efektyviau įgyvendinti jo vizijas ir idėjas. Antruoju atveju DI visiškai pakeičia menininką: bet kuris žmogus gali pasitelkti algoritminę technologiją, kad ji kurtų vaizdus ar muziką pagal pateikiamus nurodymus. Tačiau žiūrovai teigiamai vertina tuos menininkus, kurie naudoja technologijas pirmuoju būdu – savo meninėms galimybėms papildyti ir išplėsti.
Kūrybiniuose procesuose papildantysis DI gali padėti menininkams ieškoti įkvėpimo ir įgyvendinti kūrybinius sumanymus. Jis gali siūlyti idėjas kūriniams ar pateikti menininko darbą su įvairiais filtrais, atspindinčiais ankstesnių kūrėjų stilius. O pakeičiantysis DI gali kurti meninius kūrinius pagal jį naudojančio kūrėjo mintis, pavyzdžiui, generuoti vaizdus pagal tekstą. Manasas Bhatia, Sofia Crespo, Scottas Eatonas, Georgia Perry, Jakeʻas Elwesas ir kiti menininkai pasitelkia DI kaip kūrybinį partnerį, kuris generuoja vaizdus pagal jų idėjas. Žmogaus kaip kūrėjo vaidmuo yra rasti naujų požiūrių ir įkvėpimą savo vizijoms.
Menininko ir DI bendradarbiavimo formos
DI gali būti pritaikytas kaip kūrybinio sumanymo vykdytojas (pvz., kurti dalį paveikslo) arba kaip bendrakūrėjis (pvz., reguliuoti vizualinius efektus spektaklio metu). Vokiečių menininko Mario Klingemanno instaliacijoje „Memories of Passerby“ DI nepaliaujamu srautu kuria neegzistuojančių žmonių portretus. Menininkas tris mėnesius treniravo neuroninį tinklą, kuris, remdamasis tūkstančiais XVII–XIX a. portretų, generuoja siurrealistinius vaizdus.
Lietuvoje naudojant DI atkurta opera „Andromeda“. Tarptautinė kūrėjų komanda (Mantautas Krukauskas, Māris Kupčs, Žilvinas Vingelis ir kt.), pasitelkusi DI modelį Martiną Malandro, pagal išlikusią Marco Scacchi ir jo amžininkų kūrybą atkūrė operą, skambėjusią 1644 m. Vilniaus Žemutinėje pilyje. DI buvo panaudotas ir scenografijos vaizdo projekcijoms, kurias pagal ankstyvojo baroko paveikslus kūrė Rimas Sakalauskas.
Menininkė Sougwen Chung yra žinoma dėl robotikos ir DI integravimo į kūrybinį tapybos procesą, kurio metu ji bendradarbiauja su DI robotu.
Per pastaruosius 20 metų savo pačios meno kūrinius Sougwen Chung panaudojo tam, kad apmokytų DI atpažinti ir imituoti jos stilių.
Menininkė įtraukė neuroninį tinklą į savo kūrybos procesą kaip bendrakūrėjį – sukonstravo robotines rankas su dažais ir tapė kartu su juo.
Stephanie Dinkins interaktyvų kūrinį „Not The Only One“ („N’TOO“) galima laikyti nuolatiniu DI įtraukiančiu eksperimentu. Menininkė siekia sukurti DI pasakojamą knygą apie juodaodžių šeimos istoriją. Neuroniniam tinklui buvo pateikti žodiniai menininkės šeimos narių pasakojimai apie jų gyvenimą. „N’TOO“ bendrauja kaip unikalus personažas ir atsako į lankytojų klausimus remdamasis savo unikaliu požiūriu.
Galima paminėti ir interaktyvų spektaklį „I Am Echoborg“, kuriame aktorė Marie-Helene Boyd sąveikauja su auditorija kontroliuojama paslėptos DI sistemos. Spektaklio scenarijų parašęs dramaturgas Rikas Landeris panaudojo „echoborgų“ konceptą, sukurtą socialinių psichologų Kevino Corti ir Alexo Gillespie. Kiekvienas pasirodymas yra skirtingas, o jo baigtis priklauso nuo aktorės ir auditorijos dialogo. Vis dėlto ši kūrybos forma dar nesulaukė visuotinio pripažinimo.
Dar 2018 m. Vilniaus universiteto Kauno fakulteto dėstytojas dr. Saulius Keturakis, pasivadinęs Tomu Maagi, naudodamas DI sugeneravo novelę.
Skaitytojai tuomet nesuprato, kad neegzistuojančiam autoriui priskirti kūriniai yra parašyti ne žmogaus, o DI, ir tik 2020 m. vadovų konferencijoje „EBIT“ buvo atskleista tikroji autorystė. „Nėra pagrindo baimintis – dirbtinis intelektas nepakeis žmogaus kaip autoriaus, tik jo funkciją: užuot pradėjęs nuo tuščio popieriaus lapo, dabartinis autorius atrenka ir aprobuoja tai, ką jam pasiūlo dirbtinis intelektas, apibendrindamas apmokymui panaudotus duomenis“, – ramino dr. S. Keturakis.
Didžiausia problema – autorystės klausimas
Menininkai vis dar mokosi gyventi ir kurti naudodamiesi DI, todėl verta atkreipti dėmesį į keletą šiuo metu kylančių iššūkių, susijusių su DI panaudojimu, jo galimu poveikiu žmogaus kūrybiškumui ir autonomiškumui, meninės vertės sukūrimui ir autorių teisėms.
Vienas iš didesnių iššūkių – šališkumas, kuris veda prie tam tikrų grupių ar rezultatų pirmenybės arba diskriminacijos. Šališkumas gali lemti iškreiptus ir etiškai abejotinus užduočių, reikalaujančių kūrybiškumo ir turinio kūrimo, rezultatus. Šališkumas gali būti reikšminga kliūtis menininkams, ieškantiems įkvėpimo, nes svarbi informacija, galinti praversti kaip kūrybinio proceso šaltinis, lieka užmiršta. Todėl gali susiformuoti „tunelio“ efektas, o menininkas gali įstrigti informacijos burbule, kuris riboja jo galimybes ir trukdo pasireikšti kūrybiniam potencialui.
Kitas iššūkis yra visuotinis nerimas dėl to, kad DI gali užgožti ar sumažinti žmogaus kūrybiškumą ir autonomiją meno kūrimo procese. Kai DI perima užduotis, tradiciškai atliekamas menininkų, kyla pavojus žmogiškajam kūrybiškumui nuslopti ir tapti nebevertinamam. Kūrėjai kelia klausimą apie emocinio ir asmeninio ryšio, būdingo žmogaus sukurtam menui, praradimą, kuris veda prie meno dehumanizavimo.
Daugiausia diskusijų susilaukia autorystės klausimas. Įprastai autorystė priklauso menininkui, kuris tiesiogiai dalyvauja kūrybiniame procese. Tačiau DI sukurtų kūrinių atveju autorystės apibrėžimas tampa kur kas sudėtingesnis – kyla klausimas, kam priklauso autoriaus teisės: ar autorystė turėtų būti suteikta programai, algoritmui, duomenų rinkiniams, kurie įkvėpė ar padėjo sukurti kūrinį? Pavyzdžiui, jei algoritmas sukūrė paveikslą ar muzikinį kūrinį naudodamas duomenų rinkinį, sunku nustatyti, kam turėtų priklausyti kūrinio autorinės teises.
Apmokant DI modelius dažniausiai naudojami specifiniai duomenų rinkiniai, iš kurių algoritmas mokosi atpažinti ir generuoti turinį. Pavyzdžiui, algoritmas gali būti mokomas atpažinti stilistines ypatybes, temines idėjas ar net konkretaus menininko kūrybinį stilių ir visa tai pritaikyti kuriant turinį. Tačiau iškyla klausimas: ar nepažeistos menininkų, kurių kūriniais buvo apmokomas DI, autorių teisės?
2023 m. Sarah Andersen, Kelly McKernan ir Karla Ortiz pateikė teisinį ieškinį prieš „Stability AI“, „Midjourney“ ir „DeviantArt“. Menininkų grupė teigė, kad šios įmonės be leidimo naudojo jų autorių teisių saugomus kūrinius DI modeliams apmokyti, taip pažeisdamos jų intelektinės nuosavybės teises. Šiuo metu pasaulyje yra ir daugiau panašių teisminių procesų, tačiau dalis ieškinių buvo atmesti arba vis dar laukia nuosprendžio.
Susiduriama ir su iššūkiais dėl autorių teisių apsaugos principų taikymo DI, kuris tęsia ar atkuria žmogaus sukurtą turinį remdamasis knygos ar muzikos fragmentais. Pavyzdžiui, „The Next Rembrandt“ projekto metu DI buvo naudojamas naujam paveikslui, pagrįstam Rembrandto darbų analize, sukurti. Kilo daug diskusijų dėl šio projekto etiškumo, meninės vertės, požiūrio į kūrėjo darbą ir dėl to, kas turėtų būti laikomas jo autoriumi.
Vilniaus universiteto Kauno fakulteto mokslininkė asist. dr. Dovilė Balevičienė žurnalui „Spectrum“.