Sausio 31-ąją jau antrą kartą minime Kalbos redaktorių ir korektorių dieną, tad norime pasveikinti ir pagerbti tuos, kurie užtikrina tekstų kokybę ir taisyklingumą naujoje informacijos eroje, kai skaitmeninio turinio gausa, pasaulinių socialinių tinklų ir žiniasklaidos plėtra tik auga. Gerai suredaguoti ir paveikūs tekstai padeda stiprinti skaitytojų pasitikėjimą, o tai itin svarbu akademininėje, verslo ir viešojoje komunikacijoje. Kalbos redaktoriai taip pat prisideda prie kalbos kultūros puoselėjimo, išlaikydami taisykles ir padėdami pritaikyti kalbą prie šiuolaikinių komunikacijos poreikių, kad informacija būtų tinkamai perteikta ir suprasta.

Ta proga kalbiname Vilniaus universiteto (VU) Kauno fakulteto bakalauro studijų programos „Lietuvių filologija ir reklama“ ir magistro studijų programos „Lietuvių literatūra“ absolventę Martiną Ruginytę. Kalbos redaktore Mažeikių rajono laikraštyje „Santarvė“ dirbanti moteris pasakoja, kad mėgstamas darbas įkvepia atliepti sielos šauksmui, kurį magistrantūra tik sustiprino. Visai neseniai ji išpildė savo seną svajonę ir išleido pirmąją savo poezijos knygą.

Į pirmąją knygelę sudėta poezijos esmė

„Esu Martina, prieš devynerius metus baigiau lietuvių filologijos ir literatūros studijas. Šiuo metu dirbu Mažeikių laikraštyje. Visada mėgau knygas, įvairią literatūrą, bet ypač mane žavėjo poezija. Pati kuriu eiles nuo mokyklos laikų. Jau kurį laiką artimi draugai vis ragino išleisti savo knygą, sakydami, kad „talentu reikia dalintis“. Taigi, ėmiausi šio darbo – susirinkau savo eilėraščius, sudėliojau juos į skyrius. Pastebėjau, kad šie kūriniai susidėliojo į savotišką dienoraštį, atspindintį įvairius mano gyvenimo laikotarpius. Todėl knygą pavadinau „Kitoks dienoraštis“, – rašoma knygos viršelyje.

Autorė teigia, kad beveik viskas šioje knygelėje yra išgyventa, patirta, o įsivaizduotų dalykų – mažai. Ji įsitikinusi, kad bet koks rašymas reikalauja atsivėrimo, o ypač poezijos. Kaip teigia Martinai Kauno fakultete dėsčiusi doc. dr. Eglė Keturakienė, toks pavadinimas ir nusako poezijos esmę.

„Man kūryba yra ir terapija. Kartais tiesiog išrašau tai, kas guli ant širdies. Tai vadinu „išsirašymais“ – jei ten tik juodos mintys, niekam nerodau, tai lieka sąsiuviniuose. Rašau taip, kaip išeina rašyti. Manau, kad griežtos sandaros žanrai, pavyzdžiui, sonetas, turbūt man netiktų. Dėl to ir knygos žanras – verlibras“, – pasakoja M. Ruginytė apie kūrybos procesą ir prisipažįsta, kad jos eilėraščiai dažniau liūdni, tad stengiasi palikti viltį, išeitį – tada ir kitiems tai skaityti bus vertinga.

Autorė įsitikinusi, kad žmogui visada reikia žmogaus, ir nesvarbu, kas juos vienija – kūryba, sportas, bendri rūpesčiai ar dar kas. Dėl to ypatingai džiaugiasi kaskart išgirdusi, kad skaitytojai jos knygoje atpažino save. Sako pastebėjusi, kad mes, žmonės, esame skirtingi, bet kartu ir labai panašūs: patirtys, išgyvenimai tam tikrais laikotarpiais irgi labai panašūs. Savo kūrybos skaitymui ji rekomenduoja ramybę, susikaupimą. Arba priešingai, žvakių šviesoje kartu skaitant poeziją smagu aptarti, kokį įspūdį ji kiekvienam paliko. „Būti tarp panašiai mąstančių, išgyvenančių, jaučiančių yra didelė dovana. Visiems to reikia“, – sako ji.

Studijos padėjo atrasti savo vietą

Martina pasakoja, kad skaityti išmoko gana anksti, o poeziją pamėgo vidurinėje mokykloje. Salomėjos Nėries ir Vytauto Mačernio eilėraščiai ją paskatino kurti ir gal jau septintoje klasėje gimė pirmosios eilės. Jos gebėjimą rašyti pastebėjusi lietuvių kalbos mokytoja paskatino dalyvauti literatūriniuose konkursuose. Labai patiko literatūros pamokos ir knygos, sekėsi lietuvių kalba, o galiausiai gerai išlaikytas lietuvių kalbos egzaminas nulėmė pasirinkimą. Būtent VU Kauno (tuomet) humanitariniame fakultete atrastos Lietuvių filologijos ir reklamos studijos išsklaidė abejones žadėdamos platesnį požiūrį į kalbos pritaikymą ieškant savo svajonių profesijos.

„Jei dėl bakalauro daug svarsčiau, tai sprendimas studijuoti lietuvių literatūros magistrą atėjo gan impulsyviai. Mane paskatino mano bakalauro ir magistro baigiamųjų darbų vadovė, dėstytoja Eglė Keturakienė, ir turbūt paskutinę dieną užpildžiau dokumentus. O paskui labai džiaugiausi – šios studijos buvo labai vertingos ir įdomios, jaučiausi esanti savo rogėse“, – pasakoja M. Ruginytė prisimindama, kad noras gilinti savo kompetencijas buvo visiškai natūralus. Pasak jos, studijos buvo įkvepiančios ir atveriančios poetišką sielą dominančius literatūros niuansus, kurie eiliniam skaitytojui retai užčiuopiami.

„Lietuvių literatūros studijų metu skaitėme įvairių kūrinių, išgirdau daug filosofinių minčių, susipažinome su įvairiais mąstymo būdais. Prisimenu dėstytojos Eglės mintį per vieną pirmųjų paskaitų: „Knygos moko gyventi.“ Studijuodama daug gavau ne tik kaip literatė, bet ir kaip žmogus“, – džiaugiasi M. Ruginytė ir viliasi dabar jau ir pati prisidedanti prie šios knygų rašytojų misijos.

Laikinas darbas tapo mylima profesija

Po studijų ieškojusi darbo Kaune ir tik kelioms dienoms grįžusi į Mažeikius Martina netikėtai sužinojo, kad Mažeikių laikraštis laikinam darbui ieško kalbos redaktoriaus. Toks variantas merginai tiko dėl noro įgyti patirties, tad nedelsdama sudalyvavo darbo pokalbyje ir kitą savaitę jau dirbo. Gyvenimas sudėliojo viską taip, kad Martina ir liko dirbti redaktore laikraštyje „Santarvė“.

„Kalbos redaktoriui pirmiausia reikia noro tobulėti, domėtis, nes kalbos taisyklės dažnai keičiasi. Taip pat pastabumo, kurio man, būna, irgi pritrūksta. Na, ir gebėjimo bei noro dirbti su tekstais. Dirbant laikraštyje reikia ir tam tikro apsukrumo, nes maketą spaudai turime paruošti per nustatytą laiką, kurio kartais nebūna itin daug“, – pasakoja M. Ruginytė.

Pasak jos, tokiame profesiniame kelyje puikiausiai pasiteisino literatūros studijos, suteikusios visapusišką išsilavinimą, o pomėgis skaityti tapo raktu į kasdienybės rutiną – padeda greitai susipažinti su reikiama informacija, jos ieškoti ir pateikti tekstus tokius, kurie būtų malonūs skaityti. M. Ruginytė sako, kad ir žurnalistiniai tekstai – jos saviraiškos bei profesinio gyvenimo dalis, tad kiek spėja, rašo į rajono laikraštį, kitus laikraščius, žurnalus ir portalus. Martina prisipažįsta kartais rašanti ir prozą – sukūrusi pasakų, apsakymų.

„Su laikraščio vyr. redaktore Audrone kažkada diskutavome, kad nuolatinis žurnalistinių tekstų skaitymas ir rašymas gali užgesinti „kūrybinę ugnelę“ – norą kurti meninius tekstus. Aš kol kas to nejaučiu, dirbdama parašiau nemažai eilėraščių“, – dalijasi Martina pasakodama, kad širdyje jaučiai labiau poetė nei redaktorė, sieja tai su savo laisvalaikiu ir didele meile literatūrai.

Puoselėti talentą – rūpintis savo siela ir kūnu

Pašnekovė įsitikinusi, kad kaip atsvaros jai būtent ir reikia literatūrinio gyvenimo, todėl įsitraukė į Mažeikių menų studijos „Erdvė“ veiklas, kur buriasi įvairūs kūrėjai, autoriai, daugiausia literatai. Nors dauguma žmonių už ją vyresni, ji randa bendrą kalbą, kartu smagiai leidžia laiką – bendrauja, skaito savo kūrybą. Ir šiandien kelia šypsnį prisiminimas, kai kelionėje traukiniu važiuodami žiūrėti filmo į Šiaulius kiekvienas po vieną stojo traukinio priekyje ir skaitė savo kūrybą.

M. Ruginytė pasakoja, kad laisvalaikiu taip pat mielai keliauja Lietuvoje ar užsienyje, nes labai atsipalaiduoja gamtoje. Dažnai aplanko tėvus Šerkšnėnų kaime, kur labai gražu, su mama ir šuneliu mėgsta pasivaikščioti po apylinkes. Neseniai atrado pilateso sportą ir juo susižavėjo. Nuo mažens mėgsta plaukimą, o paauglystėje net lankė treniruotes.

„Manau, kad ne kiekvienas galime ir turime būti garsūs rašytojai ar poetai. Kūryba pati iš savęs yra vertinga – kaip minčių susidėliojimas, savęs pažinimas, laisvalaikis ar tam tikra terapija. Galbūt išrašytas mintis skaitys tik artimiausi žmonės – draugai, giminės, bendraminčiai. Ir tai yra labai gerai“, – sako Martina, o tiems, kurie savo mintis nori skelbti, jos patarimas paprastas – po truputį, žingsnelis po žingsnelio išdrįsti veikti.