1990 m. kovo 11-ąją Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą ir nutraukė priklausomybę nuo Sovietų Sąjungos. Po 50 m. okupacijos Lietuva pirmoji iš sovietinių respublikų paskelbė nepriklausomybę, įkvėpdama ir kitas tautas siekti laisvės. Šiemet švenčiame 35-ąsias Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metines. Minėjimo proga Vilniaus universiteto Kauno fakulteto dėstytojai dalijasi prisiminimais, kokias 90-aisiais išmoktas pamokas vertina šiandien.

„Tądien tapo aišku – esame laisvi. Ko gero, ne kiekvienas suvokė, kiek ta išsvajota laisvė pareikalaus drąsos, vienybės ir atkaklumo. Tuo metu stebėjome istoriją savo akimis – Seimo salėje, aikštėse, žmonių širdyse. Mes tikėjome ateitimi, bet supratome, kad ji neateis savaime – reikėjo išmokti būti nepriklausomais ne tik kaip valstybei, bet ir kaip piliečiams. Dabar, po 35 m., turime kitokį pasaulį, naujus iššūkius ir galimybes, bet tomis dienomis išmoktos pamokos liko amžinos. Laisvė nėra duotybė – už ją atsakinga kiekviena karta. Svarbu neužmiršti, ką patyrėme tuomet, kad nesuklystume šiandien“, – sako Vilniaus universiteto Kauno fakulteto dekanas docentas Giedrius Romeika.

Pernelyg lengvai pamirštos finansinės netektys

Išsipildžiusi svajonė apie laisvę realybėje pasitiko ekonominiais bei socialiniais iššūkiais. Lietuvai tapus faktine nepriklausoma valstybe labai paspartėjo visuomenės skaidymosi į interesų grupes procesas. Buvusi sovietinė ekonominė sistema sparčiai iro, ją natūraliai keitė laisvoji rinka.

„Atsimenu siaubingą infliaciją. Tėvai atlyginimus gaudavo kas savaitę, o gavę skubėdavo juos išleisti, kad nenuvertėtų. Deja, pirkti nebuvo ko. Šeimų santaupos rubliais staigiai nuvertėjo, nepadėjo ir valstybiniai bandymai jas kompensuoti. Daug likimų palietė legendinės „Sekundės“, paskui ir „Litimpex“ bankų griūtys, nusinešusios likusias santaupas, pirmųjų verslininkų apyvartines lėšas, vėliau ir Lietuvos valstybiniam komerciniam bankui (LVKB) kilusios problemos“, – pasakoja Vilniaus universiteto Kauno fakulteto profesorė Kristina Rudžionienė, paklausta apie pirmąjį dešimtmetį po Nepriklausomybės atkūrimo.

Mokslininkė stebisi, kad dabartiniai studentai iš savo tėvų ar senelių apie tai girdi mažai, todėl dažniausiai neįsivaizduoja, kaip skausmingai kiekvienos šeimos kasdienį gyvenimą paveikė ekonominiai pokyčiai. Pasak K. Rudžioninės, jaunimas dabartinėje ekonomikos sistemoje yra pakankamai apsaugotas (veikia indėlių draudimo tvarka, pasiekiama daug pakankamai patikimos informacijos ir pan.), tačiau visa tai atsirado palaipsniui.

„Ir tada taip galvojau, ir dabar tikiu, kad kiekviena diena kaip filmas, tik reikia azarto jį kurti. Pajutę laisvę buvome drąsūs ir norėjome visko, nedvejodami išnaudodavome menkiausias galimybes. Į pirmąsias keliones Vakarų Europon leidomės autobusu ir, žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, keliavome labai varganai, o žiūrėdami pavydėjome, kaip gyvena žmonės vakarų valstybėse. Ten viskas atrodė (ir išties buvo) brangu, prekybininkai mus vadindavo rusais, o miegodavome autobuse, kad tik daugiau pamatytume“, – prisimena K. Rudžionienė.

Į priekį vedė didžiulis noras veikti

„Nepaisant visko, gyvenimas buvo priešaky, norėjosi padaryti kažką didingo, nuveikti kažką reikšmingo, tik dar nebuvo aišku ką. Bet daryti norėjosi, o kai įsigilini į sritį, pasidaro įdomu, atsiranda entuziazmo ir azarto veikti. Puikiai pamenu, kaip trečiajame kurse kursinį darbą rašiau ranka ant popieriaus lapo, o ketvirtajame diplominį – jau kompiuteriu. Nauji vadovėliai, knygos, technologinė pažanga motyvavo, suteikė pasitikėjimo ir dar labiau įpareigojo veikti, mokytis, taikyti ir tobulinti“, – pasakoja K. Rudžionienė, kaip įkvėpė tuometis laikotarpis, kaip imtos formuoti ir performuoti įvairios valstybinės veiklos sistemos.

Deja, viskas nebuvo taip paprasta. Po Nepriklausomybės atkūrimo centralizuota švietimo sistema keitėsi lėtai, tad laisvės įkvėpti lietuviai į lietuvių kalbą versdavo visą medžiagą, kurią pavykdavo gauti iš užsienio, ir mokydavo studentus.

„Tuomet atsivėrusios galimybės apakino: trūko kritinio mąstymo ir kalbų įgūdžių, tačiau netrūko noro tobulėti. Dabar net mokslininkams nėra gėda suklysti, nes atliekant vieną tyrimą jau gali būti atliktas naujesnis – informacijos srautai neaprėpiami. Tiesa, pamokas išmokome, dabar kritinis mąstymas yra viena pagrindinių kompetencijų, kurias ugdome mokykloje ir universitete. Jau atrodo savaime suprantama, kad perimant kažkieno patirtį būtina pritaikyti kritinį požiūrį, neskubėti aklai remtis literatūra, pasitelkti savo žinias ir patirtis“, – pasakoja dėstytoja.

Tuometį žinių troškimą dėstytoja lygina su šiandieniu dirbtinio intelekto (DI) įrankių naudojimu. Ji žavisi technologijos suteikiamomis galimybėmis, nuolat domisi naujienomis, dalyvauja mokymuose. Ten išgirsta mintimi dalijasi ir su savo studentais – pasak šios srities specialistų, DI protingus padarys dar protingesniais, o kvailus – dar kvailesniais. Todėl dar labiau ragina laikytis pasitvirtinusių principų: DI rezultatus prisitaikyti pagal keliamus tikslus, unikalias situacijas, vertinti kritiškai, būtinai pasikoreguojant pagal savo išmanymą ir nuolat atnaujinant naudojimo įgūdžius.

„Prisimindama savo jaunas dienas studentams norėčiau palinkėti imtis veiklų su entuziazmu, nebūti abejingus, domėtis, neturėti išankstinių nuostatų“, – sako K. Rudžionienė įsitinusi, kad būtent skirtingų kartų bendrystėje slypi išmintis, tad ragina jaunimą drąsiau teirautis vyresniųjų apie jų asmeninių ir profesinių gyvenimų dilemas, išgyventus istorinius įvykius.

Importinės prekės ir lietuviškos reklamos rinkos proveržis

Nepaisant sudėtingų politinių ir ekonominių pokyčių, kultūrinėje jaunimo atmintyje 90-uosius žymi itin ryškus stilių mišinys – šiandienės laisvalaikio ir gatvės mados pamatas. Teminiai vakarėliai ir fotosesijos dabar neapsieina be esminio akcento – džinsų. Iš Vakarų atkeliavęs laisvės simbolis posovietinėje Lietuvoje tapo tikru maištu prieš pilkus ir rudus praėjusios eros atspalvius. Būtent Geležinės uždangos griūtis iki tol nežinomiems užjūrio prekių ženklams atvėrė kelius į naujas rinkas, o stilių ir spalvų gausa skatino kurti individualų identitetą, rinktis drąsius, neįprastus drabužių derinius. Džinsai tapo laikmečio jaunuolių, laisvės ir vakarietiško pasaulio kultūros simboliu.

„Džinsai, džinsai, džinsai...“, – šypsosi G. Romeika prisiminęs, kaip tamsiai mėlynus keitė „garinti“, pastaruosius „blukinti“, o šiuos juodi. „Banankes“ aplenkė „aptempti“, o šiuos „žemi“. „Piramides“ keitė „Mavin‘ai“, o šiuos „Dallas‘ai“, „Motor‘ai“, „Big Star‘ai“. „Ko gero, tik žinovai supras, apie ką aš. Smagiausia, kad nepaisant tokios kaitos „501“ ir toliau lieka nepajudinama klasika“, – juokiasi dėstytojas.

Mokslininkas teigia, kad džinsų industrijos virsmas puikiai iliustruoja marketingo pokyčius Lietuvoje. Didelį džiaugsmą kėlė atsiradusi galimybė juos įsigyti (1995 m. minimalus darbo užmokestis buvo 100 Lt, džinsai „Levis“ parduotuvėje kainavo daugiau nei 200 Lt, padirbinys turguje – 60 Lt), netrukus ėmė rastis ir unikalios reklaminės kampanijos, sukurtos lietuviškai auditorijai. Dar šiandien prisimename žaismingai lauku žingsniuojantį aktorių Rolandą Kazlą, dėvintį „Big Star“ džinsus po kunigo sutana.

Reklama – socialinis veidrodis

„Marketingo rinkos pokytį rodo reklamos turinio kaita. Po nesėkmingų mėginimų kopijuoti ir tiražuoti globalias reklamines kampanijas, kaip, pavyzdžiui, „Gillette“ skustuvai su šūkiu „Geriau vyrai nesuras“, amerikietiška kramtoma guma „Stimorol“ ar brangius importinius gėrimus lydintys prabangos vaizdai, radosi tokie legendiniais tapę reklaminiai klipai kaip bliuzo karalienės Arinos balsu skambantis šūkis „ieškok geriausio“ ar laikraščio „Respublika“ reklama „įveikia tylą“ , kurios žodžiai daug kam asocijuojasi su laisvės skoniu“, – aiškina G. Romeika. 

Galima teigti, kad 90-ųjų laivės siekis, gyvavęs muzikoje, sporte, socialiniame ir kultūriniame gyvenime, šiandien taip pat turi savo atitikmenis: kovą už lyčių, rasių lygybę, ekologiją ir pan. Marketingo dėstytojas įsitikinęs, kad šiandienos rinkoje didžiausią vertę turi tinkamai pateikta mintis. Rinkos segmentų gausa leidžia sutelkti pastangas į labai konkrečią auditoriją, atliepti jos poreikius ir prekės ženklą siūlyti kaip gyvenimo būdo dalį.

„Sovietmečiu gyvavo „suplanuokime ką, kaip ir kiek galime pagaminti“ nuostata, kurią pakeitė „nesvarbu ko ir kiek pateiksime, vis tiek „kažkas kažkaip“ viską nupirks“, o ši – kritinės laisvosios rinkos diagnozė – neatlaikė konkurencijos“, – idėjų kaitos etapus primena G. Romeika. Tokios pamokos buvo brangios, reiškė greitai uždirbtų pinigų dar greitesnį praradimą, o kartais – aršią (net griaunamą galią turinčią ir fizinę) kovą su konkurentais.

Finansinės galimybės suteikia laisvę rinktis

VU Kauno fakulteto matematikos dėstytoja docentė Liepa Bikulčienė teigia, kad finansinės galimybės šiandien didesnės, nes tuo metu teko labai taupyti, ne visos prekės buvo prieinamos plačiajai visuomenei. Mat okupacijos metais gyvavo toks reiškinys kaip prekyba iš po prekystalio, kai retesnes prekes įsigyti galėdavo tik išskirtiniai asmenys, turintys reikiamų pažinčių ar socialinės įtakos. Ne vienerius metus užtruko žmonėms patikėti, kad nebereikia prisipirkti „deficito“ prekių, kad užtektų vaikams ir vaikaičiams iki gyvenimo pabaigos.

„Man 1990-ųjų paauglišką nerūpestingumą primena šviežios bandelės su cinamonu mokyklos valgykloje, paprasti vaisiniai ledai kioske prie zoologijos sodo ir lietuviškas plaukų lakas „Gražina“, paliekantis dėmes ant drabužių. Visiškas Kauno fenomenas yra „Spurginė“, kuri ir šiandien išlaiko autentišką dvasią. Manau, kad prie durų vis nusidriekiančios eilės puikiai iliustruoja, kad praeitis vilioja paprastumu. Šiandien norint pasilepinti Laisvės alėjoje jau galima rinktis itališkus ledus, gaminamus vietoje, gruzinišką ar rytietišką maistą – taip lengvai pasiekiama yra pasaulinio įvairovė“, – dalijasi mintimis VU Kauno fakulteto dėstytoja doc. dr. Liepa Bikulčienė.

Ji puikiai prisimena minias pritraukdavusios grupės „Antis“ pasirodymus ir „Roko maršus per Lietuvą“ – socialinio protesto išraišką siekiant nepriklausomybės nuo SSRS. Daugumos „Fojė“, „Anties“, „Kardiofono“ dainų žodžius ji iki šiol sakosi mokanti mintinai, nes mano jas esant vienomis geriausių lietuviškų grupių.

„Ko jau ko, bet vieningumo iš tų laikų tikrai galime pasimokyti“, – sako L. Bikulčienė.

Technologinė pažanga slopina entuziazmą

Prisiminusi savo studijų laikus ji neabejoja, kad kompiuteriai, internetas ir vis spartėjanti technologijų raida palengvina mokymosi procesą. Paradoksalu, tačiau atrodo, kad galimybių gausa mažina polėkį – motyvacijos savo studentų akyse ji mato kur kas mažiau. Visgi pastebi, kad tie, kurie patiria, kad mokslas turi taikomąją vertę, atkakliau kimba į studijas. Dažnai tai – jau dirbantys studentai, kuriems studijų metu įgyjamos žinios atveria galimybes siekti aukštesnių pozicijų, didesnio atlyginimo.

Dėstytoja labiausiai nerimauja dėl ypatingai spartaus dirbtinio intelekto vystymosi, o ypač – dėl visiems ir visur prieinamos galimybės juo naudotis. Baugina, kad begalėje asmeninių, profesinių ir laisvalaikio situacijų, kai dalykinis bendravimas pereina į draugišką lygmenį, gali atsirasti nepagrįstas pasitikėjimas. Specialistai perspėja, kad DI atsakymais ne visada galima pasitikėti, mat jis linkęs pateikti įtikimą, logišką, bet išties neteisingą atsakymą, išsamprotauti faktus ir duomenis.