VU Kauno humanitarinio fakulteto Lietuvių filologijos katedros profesorė Danguolė Mikulėnienė tapo viena iš aštuonių „Mini Nobelio“ laureatų, kuriuos kasmet renka žurnalas „Veidas“ pristatydamas visuomenei iškiliausių Lietuvos mokslininkų veiklą*. Profesorė šį įvertinimą pelnė už reikšmingiausią pastarųjų metų mokslinę kalbotyros studiją – Lietuvos tarmių atlasą (ir jo elektroninę versiją). Mokslininkės ir jos kolegų dėka šiandien bet kuriame pasaulio krašte gyvenantis tautietis gali naudodamasis kompiuteriniu žemėlapiu http://www.tarmes.lt/ pasiklausyti tėvų namus primenančios tarminės šnekos.
Sveikiname gerbiamą Profesorę ir prašome atsakyti į kelis studentiškus klausimus.
Kodėl pasirinkote lituanistikos studijas?
Rinkausi tai, ką galbūt geriausiai mokėjau. Paskutiniais metais labai patiko ir matematika, nors nuo penktosios klasės buvau pasiryžusi studijuoti lituanistiką ir dirbti mokykloje. Po pedagoginės praktikos joje ir dirbau, tiesa, tik iki paskyrimo. O paskyrimas buvo į aukštąją... Dabar su mokykla sieja vadovėliai ir mokomosios knygos (liko neparašytas tik vadovėlis XI–XII klasėms)...
Kaip tarmės tapo Jūsų mokslinių tyrimų objektu? Gal Jus kažkas paskatino to imtis?
Nors dialektologiją dėsčiau nuo pirmųjų darbo metų aukštojoje mokykloloje, bet tarmės į mano gyvenimą atėjo pamažu. Esu miesto vaikas, augęs ant Kauno, o vėliau ir Vilniaus grindinio... Disertaciją parašiau iš bendrinės lietuvių kalbos kirčiavimo. Vasaromis kartu su studentais važiuodavome į dialektologines ekspedicijas, rinkome tarminę medžiagą.
Galbūt meilę gyvajai gimtajai kalbai parsivežiau iš pirmosios savo dialektologinės ekspedicijos su tuomečio Lietuvių kalbos ir literatūros instituto mokslininkais po dabartinį Baltarusijos Pastovių rajoną, kuriame gyventa lietuvių. Buvau antrakursė. Ten iš arti pamačiau, kaip miršta kalba: kur kokiame kaime užeidavom, dar rasdavom vietinių gyventojų, mokėjusių lietuviškai padainuoti posmelį, nes daina labai graži, bet jau nesupratusių, apie ką dainuoja... Lietuvišką vietovės praeitį liudijo tik vietos pavadinimai, vardai ir pavardės apleistose vietos kapinaitėse... Mišriose šeimose augo tik gudiškai kalbantys vaikai...
Kuo ypatingas mokslininko gyvenimas ir veikla? Kas Jus, kaip mokslininkę, labiausiai džiugina ir kas neramina?
Gyvenimas kaip ir visų: mokaisi, dirbi, augini vaikus... Tik darbas įdomesnis nei kitų: visą laiką kas nors nauja, naujovėmis greitai užsidegu (jos veža!) ir stengiuos uždegti bendradarbius, doktorantus, studentus... Apskritai, pasirinkta sritis – filologija – diktuoja gal kitoniškesnį gyvenimo būdą ir stilių... nori būti ne tik arti mokslo, bet ir meno – muzikos, dailės, teatro... Bandai spėti viską pamatyti ir perskaityti... Nors niekada nespėji, bet ir vietoje nestovi, esi kiek nušokęs nuo standarto...
Ar mokslininkui svarbus pripažinimas, apdovanojimai? O Jums?
Pripažinimas ir apdovanojimai – tai ne tas pat. Būna pripažintų, bet taip ir neapdovanotų... Ir priešingai... Gal svarbiau, ar turi bendraminčių kolegų, kurie galėtų tęsti tai, ką esi pradėjęs. Didžiosioms mokslo tiesoms dažnai vieno gyvenimo per maža...
Kokių asmeninių savybių ir gebėjimų iš mokslininko reikalauja kalbotyra?
Nuoširdžiai sakau – nežinau. Kiekvienas esame vis kitoks... Todėl moksle renkamės skirtingas temas, nevienodus metodus, net ir bendravimo būdą...
Kam reikalingas tarmių atlasas?
Na, ir užlenkėt! O kam reikalinga Pitagoro teorema, Niutono dėsniai ir kiti mokslo dalykėliai?.. Jei klausiat apie tą, kuris ką tik pasirodė, – ten sudėti naujausi duomenys iš Lietuvos... Apie tarmes daug kalbėta, bet dabartinė jų padėtis atskleista tik šitoje knygoje. Dabar jau nespėliodami, o tiksliai galime pasakyti, kokios formuojasi naujos lietuvių kalbos atmainos, kokios senosios nyksta...
Kuo Jus žavi tarminė šneka?
Ji nestandartinė. Ji gyva. Vis dar išlaiko žodžio skonį, nenupešiotą mintį...
Kuri iš veiklų – mokslinė ar akademinė – Jums suteikia daugiau pasitenkinimo? Kodėl?
Jos neatsiejamos... Studentai visais laikais yra mokslo naujienų lakmusas. Tie, kurie užsidega tavo idėjomis, vėliau ir patys tampa mokslo žmonėmis... Taip sukasi laiko ratas... Kita vertus, kas šiandien klausytųsi dėstytojo, kasmet beldžiančio tą patį tekstą iš sudėvėtų užrašų?
Kaip apibūdintumėte dabartinį akademinį jaunimą?
Sakyčiau – liuksusinis, jei būtų mažiau atsitiktinai į savo studijų kryptį patekusių jaunuolių. Jei stodamas renkiesi iš dvylikos programų, tai koks čia prioritetas, jei tik dvyliktas... Tada pirmiausia kenčia žmogus...
Kokia Jūsų nuomonė apie jaunimo kalbėseną ir, apskritai, apie dabartinės lietuvių kalbos kultūrą?
Tokia pat kaip ir apie senimo kalbą. Esu ne kalbos kultūros, o kalbos ekologijos šalininkė. Šių krypčių skirtumą nusakyčiau Marcelijaus Martinaičio žodžiais: „Dažniau kalbam apie kalbos kultūrą nei apie kultūros kalbą“. Problemos neišspręsime, jei ją susiaurinsime tik iki mokyklinio (ne)raštingumo lygio ir (ne)vartotinų žodžių sąrašo. Jūsų karta turi imtis prevencinės kalbotyros...
Dėkojame.
*Jau ketvirtus metus žurnalas „Veidas“ renka ir plačiajai visuomenei pristato iškiliausius Lietuvos mokslininkus matematikos, fizikos, chemijos ir biochemijos, biologijos, technologinių mokslų ir inžinerijos, medicinos, istorijos, filosofijos bei politikos mokslų srityse. Lietuvos vardą garsinantys mokslininkai „Mini Nobeliais“ vertinami pagal 5 kriterijus: publikacijų skaičių užsienio ir tarptautiniuose mokslo leidiniuose, straipsnių ir veikalų citavimo skaičių, išradimų ir patentų skaičių, dalyvavimą tarptautinėse programose ir organizacijose bei kviestinius pranešimus tarptautiniuose mokslo kongresuose.