Lietuvių filologijos katedra kviečia prisiminti profesorių habilituotą humanitarinių mokslų daktarą Vladą Žulį ir dalyvauti jo vardo suteikimo VU Kauno fakulteto Lietuvių literatūros kabinetui iškilmėse, kurios vyks balandžio 27 d. 9 val. Napoleono name.

Profesorius V. Žulys – talentingas pedagogas ir enciklopedistas

Fakulteto filologai profesorių Vladą Žulį prisimena kaip plačių filologinių akiračių, originalią asmenybę, kruopštų ir įžvalgų mokslininką, įdomų dėstytoją. Dirbdamas Vilniaus universiteto Kauno vakariniame, dabar Kauno, fakultete profesorius būsimiesiems filologams skaitė svarbiausius lietuvių kalbos gramatikos, jos istorijos, bendrosios kalbotyros kursus, vedė seminarus, vadovavo kursiniams ir baigiamiesiems darbams, vadovavo doktorantams. Studentus traukė ir žavėjo pedagoginis profesoriaus Vlado Žulio talentas, enciklopedinės žinios iš įvairių mokslo sričių, kalbų mokėjimas ir gebėjimas pasaulinės reikšmės kūrinius skaityti originalo kalba. Ir studentus, ir kolegas žavėjo profesoriaus paprastumas, kuklumas ir didžiulė erudicija.

„Likimas lėmė išbūti in ventre balaenae“

Vlado Žulio kelias į filologijos mokslų aukštumas buvo vingiuotas ir palyginti ilgas. Jis gimė 1928 m. vasario pirmą dieną Utenos apskrityje Dirvoniškio kaime. Jau mokydamasis Utenos gimnazijoje, mokytojo ir bibliotekos vedėjo Jurgio Lebedžio skatinamas, pasirinko filologo ateitį – mokėsi vokiečių, rusų kalbų, skaitė prancūzų poeziją originalo kalba. 1951 m. įstojo į Vilniaus universitetą ir pradėjo studijuoti lituanistiką. Tačiau po trijų mėnesių studijas turėjo nutraukti – pagal 58-12-tą straipsnį penkeriems metams buvo išsiųstas į Krasnojarsko lagerį už tai, kad neįskundė tėvo, bendravusio su partizanais. Šis įvykis aptemdė jaunuolio siekius, iškraipė jo gyvenimo kelią. Kaip teigia pats Vladas Žulys, „likimas lėmė išbūti in ventre balaenae“. Grįžus į Lietuvą, jam buvo uždarytos aukštosios mokyklos durys, todėl kurį laiką dirbo Rumokų žemės ūkio bandymų stotyje. Tik 1954 m. jis grįžo į Vilniaus universitetą ir atsidėjęs studijavo lituanistiką, mokėsi lotynų, lenkų, čekų, latvių kalbų, baigė studijas diplominiu darbu apie lotynikškąją A. Vijūko-Kojalavičiaus Lietuvos istoriją. Lituanistikos studijas Vilniaus universiete baigęs su pagyrimu trejus metus mokytojavo Arminų vidurinėje mokykloje. Čia jis dėstė ne tik lietuvių kalbą, bet ir psichologiją, logiką, muzikos istoriją, net astronomiją.

Vladą Žulį tebeviliojo lituanistikos mokslo aukštumos. Į aspirantūrą jį traukė autoritetingas universiteto profesorius Jurgis Lebedys, globojęs jaunuolį ir studijų dienomis. 1962 m. jis tapo Vilniaus universiteto aspirantu, tik buvusiam politiniam kaliniui vartai į literatūros mokslus buvo uždaryti, todėl teko rinktis saugesnes kalbotyros studijas. Jurgis Lebedys kreipė aspirantą į senesnius kalbos mokslo laikus, toliau nuo politikos skersvėjų. Vladas Žulys disertacijai pasirinko temą „Jono Rėzos raštų leksika“. Net septynerius metus jis atsidėjęs studijavo ir rašė. Be J. Rėzos leksikos mokslinio aprašo, dar ir pats išspausdino stambų raštų žodyną senajam šriftui pritaikyta mašinėle. Vlado Žulio disertacijos gynimas 1970 m. buvo beprecedentis Vilniaus universiteto istorijoje. Mokslinės Tarybos paskelbtas filologijos mokslų kandidatu, autorius po pusvalandžio tą pačią studiją sėkmingai apgynė kaip mokslų daktaro disertaciją. 1991 m. jau Nepriklausomoje Lietuvoje Vladui Žuliui buvo patvirtintas habilituoto daktaro laipsnis ir suteiktas profesoriaus vardas.

Profesoriaus duoklė fakultetui – trys veiklos dešimtmečiai ir asmeninė biblioteka

Kaip mokslininkas ir pedagogas Vladas Žulys labiausiai atsiskleidė Vilniaus universiteto Kauno vakariniame, dabar Kauno, fakultete, kuriame nuo 1965 m. dirbo beveik 30 metų. Studentus traukė ir žavėjo pedagoginis Vlado Žulio talentas – gebėjimas gausią filologinę informaciją išdėstyti aiškiai, gyvai, įdomiai. Prisimena profesoriaus nuo veido neblėstanti šypsena, puikus humoro jausmas, gyvas, nuoseklus sudėtingų teorinių paskaitų dėstymas, gausūs pavyzdžiai įvairiomis pasaulio kalbomis. Jo paskaitoms buvo svetimas sausas akademiškumas – jis siekė sudominti jaunus žmones kalbos mokslo paslaptimis, skatino domėtis kalba kaip įdomiausiu kultūros reiškiniu, plėtė bendrąjį būsimųjų specialistų išprusimą. Fakulteto lituanistikos (dabar Lietuvių filologijos) katedroje Vladas Žulys buvo labiausiai išsilavinusi, autoritetingiausia asmenybė. Nepaprastai geroje profesoriaus atmintyje buvo gyvi net seniai skaitytų knygų veikėjai, vaizdai, mintys. Pokalbyje jis galėjo lengvai paaiškinti esminius A. Achmatovos ir O. Mandelštamo poezijos skirtumus, iš atminties prancūziškai pacituoti Polio Verleno eilėraštį.

Profesorius rašė ir skelbė straipsnius žurnaluose Baltistika, Kalbotyra, Literatūra, buvo vienas iš Vilniaus universiteto istorijos I tomo (1976) autorių, lietuviškųjų enciklopedijų bendraautoris, Kalbotyros redakcinės kolegijos narys. Jo publikacijoms būdingas naujumas ir aiškumas, originalios išvados. Keletą metų Vladas Žulys vadovavo Kauno kalbos sekcijai.

Vlado Žulio filologinė ir humanitarinė biblioteka turbūt turtingiausia asmeninė biblioteka Kaune. Didelę jos dalį sudaro grožinė literatūra – lietuviški, vokiški, rusiški rašytojų raštų rinkiniai ir atskiri tomai. Čia ir daugiatomiai V. Šekspyro, J. V. Gėtės, R. M. Rilkės, L. Tolstojaus, A. Čechovo, A. Solženycino raštų rinkiniai, apie šimtą Pasaulio prozos knygų, keliatomė prancūzų poezijos antologija, Filosofijos palikimo serija, senųjų lietuviškų knygų fotografijų ir kopijų lentyna, daugybė kitų spaudinių. Profesoriaus namuose sukaupta apie 2 tūkstančius plokštelių, daugelio baroko ir romantikos kompozitorių kūrinių. Mokslinė profesoriaus biblioteka šeimos sutikimu nuo šiol perkelta į Vilniaus universiteto Kauno fakulteto Vlado Žulio auditoriją.

Poetiniai mokslininko Vlado Žulio ieškojimai

Poetiniai paties profesoriaus dvasios blyksniai surinkti ir išleisti jo eilėraščių rinkinyje „Ir paslaptis esi “(1998). Šiuo rinkiniu Vladas Žulys netaikė į poeto vardą, nes visų pirma jautėsi esąs mokslininkas. Profesorius apibūdindamas save kaip poetą su jam būdingu humoru aiškino: „jeigu kam kiltų klausimas, kur mane padėti, patarčiau pamąstyti, ar tik mane netiktų priskirti prie neatsiskleidusių. Manojoje 1928 metų gimimo kartoje tokių buvo daug. O gal aš savo stiliumi priklausau 19 a. Europai? Tai irgi šiokia tokia paguoda, nes blogiausia iškristi iš bet kokio laiko. Tokius kasinėdami aptinka nebent archeologai ar kapinių plėšikai“.

Eilėraščių rinkinyje profesorius Vladas Žulys poetine kalba prabyla apie kiekvienam iš mūsų svarbius dalykus – gyvenimo prasmės, būties paieškas:

    – Sakyk man, viešpatni gamta, kas aš esu –

Ar žaibo blyksnis, ar tamsos ošimas?

Man dvasioje be galo neramu. – Esi

Tu šviesulių švaistus išsiveržimas

Ir daugiadienių gražačių gimimas,

Savy draugų ir priešų atradimas.

Šviesą – tamsą tu savy neši,

Ieškantis ir klystantis esi.

Dar esi tu kaip banga, kur puola

Nesuirstančią blogybės uolą,

Kaip, dangaus verpetais lėkdama,

Paslaptim skardenanti daina.

        – Negi būčiau aš tarsi daina?

Argi viso šito man gana?

  – Ne. Ir paslaptis esi.

Kaip ir Aš. Kaip visi kiti.

Doc. dr. Rita Baranauskienė ir doc. dr. Ilona Mickienė

Lietuvių filologijos katedra