Doc. dr. Laura Niedzviegienė: vertėjas gali būti mediumas tarp vaizdo ir žodžio
Pandemijos laikotarpis pasaulyje išryškino tam tikras krizes ir galimybes, pavyzdžiui, kultūros srities atstovams teko ieškoti naujų kūrybiškų sprendimų savo tikslinei auditorijai pasiekti ir išlaikyti.
Kadangi inovatyviems sumanymams išpildyti reikia naujo požiūrio, tenka ieškoti specifinių sričių žinovų, gebančių atverti kitokias galimybes muziejų, parodų ir galerijų lankytojams. Ypač daug dėmesio kaip garsinio vaizdavimo specialistė šiais metais iš kultūros srities atstovų sulaukė Vilniaus universiteto Kauno fakulteto (VU KnF) Kalbų, literatūros ir vertimo studijų instituto docentė dr. Laura Niedzviegienė. Docentė, bendradarbiaudama su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga, vedė kultūros prieinamumui skatinti skirtus seminarus įvairių Lietuvos kultūros institucijų darbuotojams, prisidėjo prie parodos „AccessAbility“ įgyvendinimo, taip pat su studentais pritaikė keletą filmų regos negalią turinčiai auditorijai, o visai neseniai parengė iliustracijų aprašus dviems Lietuvos jūrų muziejaus išleistoms knygoms.
Pandemijos laikotarpis pasaulyje išryškino tam tikras krizes ir galimybes, pavyzdžiui, kultūros srities atstovams teko ieškoti naujų kūrybiškų sprendimų savo tikslinei auditorijai pasiekti ir išlaikyti.Vertimo paslaugų poreikis tik auga
Jau septynerius metus dėstytoja bendradarbiauja su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga, todėl regos negalią turintiems žmonėms padeda pasiekti kultūrinį turinį bei atveria galimybes pažinti pasaulį per knygas, filmus, meno kūrinius. Specifinių žinių apie regos negalią turinčių žmonių poreikius vis dar trūksta, todėl, pasak dr. L. Niedzviegienės, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga (LASS) organizuoja seminarus. Visai neseniai L. Niedzviegienė kartu su LASS atstovais vedė virtualius seminarus apie aklųjų bei silpnaregių poreikius ir garsinį vaizdavimą Kauno kultūros darbuotojams bei Lietuvos nacionalinio muziejaus ir Valdovų rūmų edukatorių komandoms.
Garsinio vaizdavimo specialistė džiaugiasi, kad vis daugiau visuomenės narių domisi aklųjų ir silpnaregių poreikiais, siekia jiems pritaikyti savo kuriamą turinį, pavyzdžiui, filmus, spektaklius, knygas. Seminaruose dalyvaujantys asmenys susidaro bendrą vaizdą apie kitokias matymo galimybes turinčią auditoriją, išgirsta rekomendacijų, kaip pritaikyti turimą medžiagą.
Viena populiariausių laisvalaikio praleidimo formų, ypač pandemijos metu, yra filmai, todėl natūralu, kad vertėjų paslaugų prireikia vis dažniau. L. Niedzviegienė kartu su studentais taip pat prisideda prie filmų pritaikymo pasitelkus garsinį vaizdavimą: pastaraisiais metais Lietuvos aklųjų bibliotekos virtuali sistema ELVIS vis aktyviau pasipildo regos negalią turintiems žmonėms pritaikytu turiniu. Lietuvos kino centro užsakymu šį pavasarį buvo pritaikyti trys filmai: režisieriaus Algirdo Aramino filmas „Maža išpažintis“, Algimanto Puipos režisuotas filmas „Moteris ir keturi jos vyrai“ bei Raimondo Vabalo režisuotas „Skrydis per Atlantą“. Garsinio vaizdavimo komentarus, vadovaujamos dėstytojos L. Niedzviegienės, paruošė audiovizualinio vertimo studentės Eva Adomavičiūte, Ieva Hug, Greta Vainilaityte ir Ineta Zasčiurinskaite. Filmai perduoti Lietuvos aklųjų bibliotekai, plačiau apie šį įvykį galima sužinoti čia. Dar du filmai su garsiniu vaizdavimu šiais metais pritaikyti Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos užsakymu, tai – „Emilija iš Laisvės alėjos“ (garsinio vaizdavimo tekstą parengė L. Niedzviegienė ir studentai Enrika Švenytė bei Tomas Tamkevičius) ir „Kai apkabinsiu tave“ (garsinio vaizdavimo tekstas L. Niedzviegienės ir studenčių I. Hug bei E. Švenytės).
Pašnekovė džiaugiasi, kad studentams tokia veikla ne tik naudinga, bet ir įdomi. Čia jie gali praktiškai pritaikyti paskaitų metu įgytas žinias bei išmokti kūrybiškai spręsti kilusius iššūkius.
Studijų metu įgytas garsinio vaizdavimo žinias Enrika Šventytė jau pritaikė ne viename filme. O naujausias filmas, prie kurio vis dar dirba – Jono Vaitkaus režisuotas filmas „Vienui vieni“. Studentė džiaugėsi naudinga patirtimi: „Kai sužinojau, kad dirbsiu su Donato Ulvydo režisuotu filmu „Emilija iš Laisvės alėjos“, labai apsidžiaugiau, nes jau buvau mačiusi šį filmą kelis kartus. Tiesa, dirbti su juo buvo tikrai įdomu, nors ir nelengva. Įgijusi daugiau patirties, garsinį vaizdavimą atlikau Kristijono Vildžiūno režisuotiems filmams „Kai apkabinsiu tave“ ir „Aš esi tu“. Pastarasis filmas tapo iššūkiu dėl daugybės nebylių scenų.“
Filmai – tik viena dalis veiklų, kuriose savo žinias pritaiko ir toliau kompetencijas tobulina studentai. Štai gegužės paskutinėmis savaitėmis Lietuvos Respublikos Prezidentūros kieme lankytojams buvo pristatyta tarptautinė fotografijų paroda „AccessAbility“, kurią inicijavo Švedijos instituto, Švedijos ambasados Lietuvoje ir Lietuvos negalios organizacijų forumo atstovai. Parodos organizatoriai siekė atkreipti dėmesį į žmonių su negalia patiriamą nelygybę, todėl bent dalį turinio norėta pritaikyti ir žmonėms su regos negalia.
Visuomenė turėjo galimybę pamatyti dvidešimt aštuonių žmonių portretus ir išgirsti kiekvieno ten užfiksuoto žmogaus gyvenimo istoriją. Dr. L. Niedzviegienei kartu su studente Ieva Hug reikėjo paruošti septynių lietuvių nuotraukų aprašus. „Portretuose įamžinti lietuviai yra išskirtiniai, – atskleidžia pašnekovė, – su tam tikromis ypatingomis galiomis. Tarp jų buvo neregių bendruomenės atstovų, žmonių su judėjimo negalia ir kitų ypatingų galių turinčių žmonių, kurie yra labai žingeidūs, aktyvūs ir užsiimantys netikėčiausiomis veiklomis.“ Pasak L. Niedzviegienės, tokios užduotys ne tik labai įdomios, bet reikalauja didelės atsakomybės ir specifinių žinių.
„Aprašant žmonių nuotraukas, reikalingi diplomatijos gebėjimai, jautrumas minčiai, žodžiui. Todėl vertėjai turi ne tik tiksliai įvardyti tam tikrą žmogaus bruožą, bet ir apgalvoti, kad žodžiai neįžeistų to žmogaus, o garsinio vaizdavimo paslauga besinaudojantis aklasis, stovėdamas prieš portretą, galėtų kuo aiškiau įsivaizduoti aprašytą asmenį. Juk čia neužtenka tik pasakyti, kad žmogus turi dvi akis ir tradicines lūpas. Tokia informacija nieko nereikš, be to, bus netiksli. Tad labai svarbu rasti geriausią išraiškos formą ir įsitikinti, kad padarei viską, ką galėjai geriausio“, – apie dirbant kylančius iššūkius kalba pašnekovė.
Nors tam tikrų „rebusų“ ir iškyla, tačiau, pasak L. Niedzviegienės, tai pati įdomiausia darbo dalis. Kartais visą pusdienį mintyse nešiojiesi tam tikrą frazę, kol galiausiai randi tinkamiausią išraiškos formą, tada tą „išnešiotą“ sakinį užrašai ir jautiesi ramus, nes viską pasvėrei, apgalvojai, įvertinai, tekstas bus objektyvus ir diplomatiškas, neįžeis aprašyto žmogaus.
Kartu su dėstytoja aprašus parodai rengusi Ieva Katerina Hug džiaugėsi praturtinusi savo žinias ir prisimena, kad darbe buvo ir iššūkių, ir įdomumo: „Garsinio vaizdavimo paskaitos labai padėjo atliekant minėtą darbą, tačiau įgijau ir naujų žinių. Pamačiusi nuotraukas pagalvojau, kad vienas sunkiausių ir įdomiausių aspektų – kuo tiksliau įvardinti tam tikrą žmogaus bruožą. Kadangi nebuvo griežtų laiko apribojimų, galėjau daugiau dėmesio skirti kiekvienai detalei ir daiktui aprašyti. Būtent tai padėjo labiau atsižvelgti į būsimą klausytoją“, – įspūdžiais dalijasi studentė.
Dar viena veikla, kurioje reikėjo atsakingo požiūrio bei analitinių gebėjimų, buvo iliustracijų garsinio vaizdavimo aprašai dviems Lietuvos jūrų muziejaus knygoms: Bruno le Coutre knygai „Mano miestas Klaipėda. 1900–1939 metai. Atsiminimai“ ir Salio Šemerio knygai „Apie vėjus burėse, galvoje ir kišenėse. Atsiminimai“.
Dviejose knygose, gausiose paveikslų, iliustracijų, žemėlapių, reikėjo ne tik garsinio vaizdavimo kompetencijų, bet ir naujų žinių. „Nėra labai lengva, kai neturi pakankamai žinių, pavyzdžiui, apie senuosius jūrlapius, – pasakoja L. Niedzviegienė. – Nesu jūrininkė, todėl teko pagilinti ir geografines žinias, suprasti skirtumus tarp laivų modelių, papildomai gilintis į tam tikrus istorinius įvykius.“
Vieną iš knygų – Salio Šemerio „Apie vėjus burėse, galvoje ir kišenėse“ – padėjusiai aprašyti studentei Enrikai Šventytei taip pat nebuvo lengva: „Ši užduotis buvo kiek sunkoka, nes jau buvau pripratusi dirbti prie filmų. Darbas su paveikslėliais sudėtingesnis, nes reikėjo daugiau atidumo, tikslumo.“
Vertėjo darbas skatina nuolat gilinti žinias
Iš aptartų veiklų galima susidaryti nuomonę apie vertėjų darbo kasdienybę: susidaro įspūdis, kad kiekviena veikla atveria naują pasaulį, skatina domėtis skirtingomis sritimis ir, žinoma, išmanyti daugybę dalykų, tobulinti tam tikras asmenines savybes. Minčiai, kad vertimo srityje dirbantis asmuo turi pasižymėti tam tikromis savybėmis, pritaria ir dr. L. Niedzviegienė, kuri teigia, kad svarbiausios vertėjo savybės – tai kruopštumas ir atsakingumas, „atsakomybė už kiekvieną parašytą žodį, nes tu esi tas mediumas, tarp dviejų kalbų arba tarp vaizdo ir teksto.“
Dr. L. Niedzviegienė pasakoja, kad atsakingas požiūris į bet kurį vertimą („klasikinį“, kurį mes suprantame kaip vertimą iš vienos kalbos į kitą, arba specializuotą, kai, pavyzdžiui, aprašomos nuotraukos, filmo vaizdai ir kt. dalykai) yra būtinas.
„Jeigu pirminio teksto siunčiamą žinutę perduosi klaidingai, apgausi galutinį vartotoją, ir nesvarbu, ar tai būtų vertimas iš anglų kalbos į lietuvių kalbą, ar garsinis vaizdavimas – vertėjas privalo atsakingai žiūrėti į savo darbą. Žinoma, galima sakyti, kad tai ne chirurgija, suklydęs nesuluošinsi žmogaus, tačiau pakanka tik įsivaizduoti, kokią žalą gali patirti žmogus, kuris perskaitys klaidingai išverstą kokio pavojingo prietaiso naudojimo instrukciją. Tiesa, dažniausiai audiovizualinio vertimo specialistai verčia arba pritaiko filmus bei spektaklius, tačiau net ir čia negalima klaidinti žiūrovo cenzūruojant ar pridedant tekstui pikantiškesnių detalių nei buvo originale“, – akcentuoja L. Niedzviegienė.
Pasak pašnekovės, su studentais ji dažnai diskutuoja ne tik apie specifinių žinių reikalaujančius dalykus, bet ir apie tai, kaip kuo tiksliau aprašyti žmogų, pastatą ar daiktą. „Su studentais diskutuojame, atrodytų, elementarius dalykus – pavyzdžiui, kaip tiksliai įvardinti žmogaus nosies formą. Vienam ji atrodys maža, kitam – plati. Studentui tam tikras asmuo pasirodys senyvo amžiaus, o man jis galbūt atrodys pakankamai jaunas. Daug dalykų priklauso nuo įgytos patirties, nuo požiūrio į estetiką, bet garsiniame vaizdavime reikia kiek įmanoma labiau atsiriboti nuo subjektyvių vertinimų ir ieškoti tos „universalios“ tiesos.“
L. Niedzviegienė, vardydama vertėjo specialybei reikiamas kompetencijas užsimena, kad ši veikla patiks žmonėms, kurie mėgsta preciziškumo reikalaujančius darbus. Galvodama apie būsimus studentus, dėstytoja pabrėžia, kad, atėjus studijuoti, šių savybių prireiks iškart, todėl analitiškai mąstantys, jautrūs detalėms, intuityvūs, kruopštūs studentai mėgausis studijų procesu bei dar labiau pagilins turimas kompetencijas ir įgys specifinių profesinių žinių bei įgūdžių. Audiovizualinio vertimo vertėjas turėtų mėgti kiną, teatrą, vaizdo žaidimus, turėtų gebėti tuos audiovizualinio meno produktus analizuoti, nepatingėti ieškoti tinkamiausio vertimo teksto varianto. Todėl atidumas detalėms, analitiniai gebėjimai palengvins informacijos paiešką, padės daugiau sužinoti apie pasaulį ir tam tikras konkrečias sritis.
„Su studentais išmokstame įvairiausių dalykų, kurių galbūt šiaip niekada nesužinotume. Pavyzdžiui, apie vaizduojamąjį meną, meno kryptis, architektūrą. Juk tiksliai neaprašysi pastato, jeigu neturi žinių apie tai, kokiai epochai, kokiam architektūros stiliui jis priklauso“, – pasakoja Kauno fakulteto dėstytoja ir primena, kad studentai mokosi ir kitų audiovizualinio vertimo profesijai reikalingų dalykų: pavyzdžiui, „Vaizdo žaidimų lokalizacijos“ paskaitose
mokoma, kaip versti ir lokalizuoti vaizdo žaidimus, „Vertimo programų“ modulyje – kaip dirbti su vertimo technologijomis ir pan.
Artimiausi planai
Kaip jau minėta, vertimo kompetencijas turinčių specialistų poreikis neslūgsta. Tai patvirtina ir pašnekovė, kurios artimiausi planai yra susiję su Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune muziejaus eksponatų pritaikymu regos negalią turintiems žmonėms bei Vilniaus miesto kultūros atstovų (https://neakivaizdinisvilnius.lt/apie/) siekiu žinomiausius miesto objektus (pavyzdžiui, Gedimino bokštas, Šv. Onos bažnyčia, Bernardinų sodas, Arkikatedra ir kt.) padaryti kuo labiau prieinamus miesto gyventojams ar turistams: pasirinkę tam tikrą maršrutą, jie galėtų gauti informaciją apie lankytiną objektą garsinio vaizdavimo būdu.
„Būtent kelių lankytinų vietų aprašymus ir planuoju netrukus parengti, – atskleidžia garsinio vaizdavimo specialistė. – Aprašymai bus integruoti į garsiniuose maršrutuose pažymėtas vietas, todėl galimybę per ausines „susipažinti“ su Vilniumi turės ir regos negalią turintis žmogus. Tiesa, tokio tipo veiklose svarbu ne tik atsakingai parengti tekstus, bet ir suplanuoti bei įvertinti, kokios techninės priemonės (pavyzdžiui, ausinės, QR kodas ar kt.) būtų efektyvesnės.“
Iš pokalbio su garsinio vaizdavimo specialiste doc. dr. L. Niedzviegiene galima geriau suprasti vertėjo darbo specifiką ir sužinoti apie „kitokį“ vertimą, jame kylančius iššūkius, veiklų įvairovę bei naudą visuomenei ir pačiam vertėjui, nes su kiekviena nauja užduotimi neabejotinai gausėja bei gilėja ir paties vertėjo žinios.
Nuo birželio 1 d. Vilniaus universitete (VU) prasideda priėmimas į bakalauro studijas. Pagrindinis priėmimo etapas vyks iki rugpjūčio 5 d. 12 val.
Gegužės 31-ąją anapilin iškeliavo humanitarinių mokslų daktarė, buvusi fakulteto dėstytoja Nijolė Katinienė.
N. Katinienė 1965-ais metais Vilniaus universitete įgijo filologės, anglų kalbos dėstytojos specialybę ir tais pačiais metais pradėjo dirbti tuometiniame Kauno humanitariniame fakultete, kuriame išdirbo iki 2007-ųjų, taigi, net keturiasdešimt dvejus metus.
Informuojame, kad nuo birželio 1 d. sušvelninus karantino sąlygas keičiasi kai kurių bibliotekos paslaugų teikimo tvarka ir bus galima: