Alumni

Praėjusiais mokslo metais anglų filologams tris dienas dėstė ypatinga viešnia – Europos Komisijoje dirbanti fakulteto absolventė Veronika Brazienė. Profesionali vertėja ne tik skaitė paskaitas studentams, bet ir džiaugėsi trumpam sugrįžusi į jai itin mielą fakultetą.

Bakalauro ir magistro studijas VU KHF baigusi Veronika Brazienė jau aštuonerius metus dirba profesionalia vertėja Europos Komisijos Vertimo raštu generalinio direktorato lietuvių kalbos departamente. Su anglų filologijos studentais vertėja daugiausiai diskutavo apie Šengeno erdvės teisės aktų vertimą. V. Brazienei rūpėjo žinoti, apie ką nori išgirsti patys studentai, kokia informacija jiems yra aktuali. Studentus labiausiai domino dokumentų vertimas, tačiau jie teiravosi ir apie vertėjo darbo Europos Komisijoje galimybes, stažuotes, kandidatams taikomus profesinius reikalavimus.

Sugrįžusi į fakultetą, absolventė džiugiai prisimena tvirtus pagrindus būsimai profesijai padėjusias studijas ir sako ypatingus sentimentus jaučianti fakulteto lektorei  Eleonorai Rainytei, davusiai gerą startą tolimesnei karjerai, įdiegusiai gerą mokymosi ir darbo struktūrą. „Apskritai džiaugiuosi itin nuoseklia  studijų programa, įgytomis gramatikos, leksikos, fonetikos žiniomis, kurioms būtent fakultete skiriama itin daug dėmesio, o tai yra be galo svarbu vertėjui, - tvirtina pašnekovė ir kaip dar vieną ryškų fakulteto privalumą išskiria mažas studijų grupes, kurios dar skirstomos į pogrupius. – Dėl to detaliau galima įsigilinti į teoriją, pakankamai laiko skiriama praktikai. Kai kiekvienas studentas sulaukia daug dėmesio ir rezultatai tampa kur kas geresni“.

Veronika Brazienė visada su malonumu užsuka į fakultetą. „Džiaugiuosi, kad studentų žinių lygis yra pakankamai geras, su jais malonu dirbti. Bet mieliausia sugrįžti į tokį fakultetą, koks jis, atrodo, buvo anksčiau, o ypatingai džiugu susitikti su savo dėstytojais“, - tvirtina vertėja.

Vizito Lietuvoje metu Veronika Brazienė lankosi įvairiose valstybinėse institucijose, skaito paskaitas ne tik VU KHF bakalaurantams, bet ir Vilniaus universiteto Vertimo studijų programos magistrantams, KTU ir VDU studentams.

„Kurti eiles nėra taip paprasta“, – pripažįsta Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto absolventė Tautvyda Marcinkevičiūtė – Lietuvoje žinoma poetė ir vertėja, praėjusiais metais  pelniusi  „Poezijos pavasario“ laureatės vardą.

Kūryba – paslapties dvelkimas

„Mano kūryba prasidėjo nuo pomėgio skaityti knygas, nuo jų paslapties dvelkimo. Visuomet maniau, kad rašymas ir kūryba – dievų išrinktųjų darbas, tačiau kartą pabandžiau, vėliau tai peraugo į pirmąją poezijos knygą“, – pasakoja poetė. Praėjus beveik trisdešimčiai metų nuo pirmosios knygos T. Marcinkevičiūtės talentas įvertintas 2013 metų „Poezijos pavasaryje“. Paskutinė jos knyga „Greitaeigis Laiko liftas“ pripažinta geriausiu metų kūriniu.

Eilės negimsta paprastai. Tam reikalinga ypatinga aplinka ir nusiteikimas, poetės žodžiais – turi tvyroti harmonija tarp emocijų ir racionalaus prado.  „Retai kada palieku eilėraštį tokį, kokį jį užrašiau pirmą kartą. Dažniausiai palieku „prinokti“, vėliau pakoreguoju. Svarbiausia, kad viskas turi būti ir atrodyti tikra. Turi būti tikra poezija“, – apie intymų kūrybos procesą pasakoja poetė.

„Greitaeigis Laiko liftas“ , pasak poetės – ryto aušros kūrinys. Būtent auštant dienai Tautvyda kurdavo. „Skirdavau tam bent vieną valandą. Kuomet dar visi miega, aš atsikeldavau ir rašydavau. Jei tuo metu nesinorėdavo kurti, bent apmąstydavau, susidėliodavau savo mintis“, – apie kūrybos procesą pasakoja tituluota poetė.

„Laikas leisti knygą“

Tautvydai meilę knygoms įskiepijo jos tėvai. „Mane nuo mažumės supo humanitarinė aplinka. Tėvelis, būdamas mokyklos direktoriumi, vaikus mokė lietuvių kalbos ir literatūros. Mama dirbo bibliotekos vedėja ilgą laiką ir man visada atnešdavo po naują knygą paskaityti. Namuose taip pat turėjome didelę iki karo sukauptą biblioteką“, – prisimena moteris.

Pirmą eilėraštį ji sukūrė dar sėdėdama mokykliniame suole. Tam, pasak jos, buvusi tinkama aplinka. Į mokyklą ateidavo daug garsių poetų, tokių kaip Algimantas Mikuta, Robertas Keturakis. Būtent pastarąjį šių metų „Poezijos pavasario“ laureatė vadina savo kūrybos krikštatėviu. Jis, tuomet eidamas savaitraščio„Nemunas“literatūros skyriaus redaktoriaus pareigas, padrąsino rašymui, paskatino toliau eiti šiuo keliu ir įžvelgė talentą. „Laikas leisti knygą“, – kartą pasakė jis. Taip 1984 metais atsirado pirmoji mano poezijos knyga „Gyvybės graužatis“, – pasakoja poetė.

Dar vienas žingsnis žengtas didžiosios kūrybos link – susitikimas su poetu ir būsimu vyru Gintaru Patacku. „Susitikę daug kalbėdavome apie eiles, kūrybą. Nors esame skirtingi žmonės, požiūris į šį meną išliko panašus, kartu žiūrėjome vienakryptimi“, – tvirtina kūrėja.

Palyginusi savo ankstyvosios kūrybos vaisius su šiandien jai aktualiomis temomis, T. Marcinkevičiūtė  tvirtina sukanti kiek kitokia vaga. „Tuomet rašiau apie tai, kas buvo aktualu tada. Gilinausi į būties klausimus, labai mėgau graikų mitologiją ir ne kartą ja rėmiausi kurdama eiles. Šiandien savo kūrybos dalį pavadinčiau psichologiniu realizmu, nors ne visi mano kūriniai įsitenka į šiuos rėmus, tačiau tai šiuo metu yra artimiausia“, – lygina kūrėja.

Studijos – langas į pasaulį

Jauna poetė apie pasirinkimą, kur ir ką studijuosianti, ilgai negalvojo ir pasirinko anglų kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame  fakultete, tuomet žinomam Kauno vakarinio fakulteto vardu. „Tada anglų kalba buvo kaip stebuklas. Mokėdamas kalbą galėdavai sužinoti, kas dedasi pasaulyje, nesijausti tokiam izoliuotam. O ir pati kalba patiko, rodės, ji gali padėti prasiveržti, padėti daugiau sužinoti. Būtent tai ir paskatino pasirinkti šias studijas“, – savo studijų pasirinkimą argumentuoja poetė. „Diplominį darbą rašiau apie Mišelio de Montenio (Michel de Montaigne) „The Essays“ ir Viljamo Šekspyro (William Shekespeare) „Hamletą“. Tuomet medžiagos darbui ėmiau net iš Maskvos Lenino bibliotekos“, – prisimena VU KHF absolventė.

Metai universitete pralėkė nepastebimai, tačiau dar ir dabar šilti prisiminimai sugrįžta. Nerūpestingi studijų laikai, įgytos žinios ir puikūs dėstytojai – taip Tautvyda atsiliepia apie studijas Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete. „Labai šiltai prisimenu mūsų kurso vadovą Algį Tomą Geniušą, kuris buvo mano diplominio darbo vadovas, visada pasitempęs, elegantiškas, geros nuotaikos ir maloniai bendravo“.

Po studijų nuo anglų kalbos kūrėja nenutolo. Tuo pačiu metu, kai rašė savo pačios poeziją, T. Marcinkevičiūtė dirbo ir vertėja. Versdama poeziją ir prozos kūrinius, ji taip pat mokėsi iš pasaulinio lygio kūrėjų ir prisipažįsta ypatingai besižavinti V. Šekspyro sonetais, kuriuos ji išvertė ir išleido atskira knyga. „Poezijos vertimas reikalauja daugiau kūrybos nei proza. Turi perprasti rašytojo diktuojamas taisykles ir  kūrybiškai gimtąja kalba perteikti tai, ką nori pasakyti poetas“,– tvirtina vertėja.

Viena pirmųjų VU KHF kultūros vadybos absolvenčių Kotryna Stankutė įsitikinusi, kad jauno žmogaus sėkmės paslaptis – iniciatyva. Po beveik dviejų metų darbo Singapūre, Azijos Europos Fonde, 2013 m. į tėvynę grįžusi mergina pasidalino savo sėkmės receptais.

Studijos atitiko asmenybę

Daugiau nei šešių metų patirtį projektų valdymo, rinkodaros bei viešųjų ryšių srityje Kotryna įgijo dirbdama verslo, ne pelno siekiančių ir valstybinių organizacijų sektoriuose. Iš jų beveik tris metus ji patirties sėmėsi Azijoje, o ir Lietuvoje taip pat daugiausiai teko dirbti su tarptautiniais projektais.

„Iniciatyvumas, ryžtas išeiti iš savo komforto zonos, noras veikti ir, žinoma, pozityvumas – būtent tokias asmenines savybes atsinešiau ir toliau ugdžiau įstojusi į Kultūros vadybą VU Kauno humanitariniame fakultete“, – šypsosi mergina. Dar mokykloje ji mėgo organizuoti įvairius renginius, bendrauti su kūrybiškais žmonėmis. Svarstydama, kokią specialybę pasirinkti, Kotryna prioritetą teikė būtent šiai sričiai. „Juk svarbiausia – mėgautis tuo, ką studijuoji ir dirbi!“, – įsitikinusi VU KHF absolventė.

Pasak merginos, iniciatyvūs grupės draugai ir užklasinę veiklą skatinantys dėstytojai sudarė puikias sąlygas veikti, kurti projektus ir ugdyti kiekvienam sėkmingam kultūros vadybininkui ar tiesiog versliam jaunuoliui svarbius gebėjimus – strateginį mąstymą, organizuotumą, laiko valdymą, lyderystę ir komunikabilumą. „Su ilgesiu prisimenu visus ketverius studijų metus: jie buvo nepakartojami, pilni su kolegom ir grupiokais „užsuktų“ kūrybiškų projektų, bemiegių naktų ruošiantis egzaminams ir daug veiksmo. Ši specialybė – subalansuota veiklos ištroškusiems jaunuoliams“, – pasakoja Kotryna.

Asmenybę ugdė savanoriška veikla

Pasak merginos, sėkmingiausiai iki šiol su projektais ir nuosavais verslais darbuojasi tie kurso draugai, kurie studijų metais nevengė padirbėti „už dyką“. „Griebkit visas savanorystės galimybes, prisijunkit prie jaunimo organizacijų, tarptautinių projektų, nes tai – jūsų raktas į sėkmingą karjerą ateityje“, – pataria mergina ir tvirtina, kad studentai, kurie motyvuotai įsitraukia į savanorišką veiklą ir be užmokesčio prisideda savo idėjomis bei energija, sukaupia neįkainojamos patirties, kurios iš studijas pabaigusių jaunuolių tikisi darbdaviai arba pareikalauja asmeninis verslas. „Dar pirmame kurse aktyviai įsitraukiau į tarptautinės jaunimo organizacijos AIESEC veiklą, taip pat dirbau su nepriklausoma teatro organizacija talkindama jiems mezgant tarptautinius ryšius. Teatralus pristatyti vykau į Suomiją, vėliau koordinavau jų pasirodymą Turkijoje. Aiškiai mačiau tokio užimtumo teikiamą naudą, galimybę ugdyti reikalingas kompetencijas ir įgūdžius. O kur dar šimtai naudingai užmegztų kontaktų!”, – patirtimi dalinasi veikli mergina.

Gera nuotaika ir optimizmu trykštanti studentė aktyvumo nestokojo ir universitete. „Smagu, kad daug veiklos galimybių buvo ir pačiame universitete: galimybė prisidėti prie tarptautinių konferencijų, renginių studentams ir dėstytojams organizavimo. Su grupiokais prisijungėme ir prie miesto švenčių, tokių kaip Kauno Dienos, renginių įgyvendinimo“.

Azija suviliojo dukart

Baigusi studijas Kotryna metams išvyko AIESEC stažuotei į Malaiziją ir Kambodžą, kur tarptautiniame universitete Limkokwing University of Creative Technology dirbo rinkodaros koordinatore Baltijos šalims. „Patirties labai norėjau pasisemti užsienyje, pamatyti pasaulio, o Azija pasirodė kaip pats geriausias iššūkis. Ir nepasigailėjau! Įsimylėjau šį kontinentą dėl jo nuolat verdančio kultūrų katilo, nuostabių žmonių ir egzotiškos gamtos“. Po stažuotės grįžusi į Lietuvą ir čia metus koordinavusi kelis tarptautinius projektus, mergina vėl gavo pasiūlymą padirbėti Azijoje. Šį kartą finansiniu centru vadinamame Singapūre įsikūrusiame Azijos-Europos Fonde (ASEF).  „Atranką perėjau po kelių interviu. Žinau, kad buvo nemažai kandidatų, bet man pavyko. Dabar pajuokauju, kad pati Azija norėjo mane susigrąžinti“, – šypsosi ASEF viešųjų ryšių projektų koordinatore du metus dirbusi lietuvė. 1997 metais įkurtas ASEF įvairius projektus įgyvendina 46 Azijos ir Europos šalyse siekiant stiprinti ekonominius, kultūrinius ir intelektualinius šių kontinentų ryšius.

Naujų galimybių metas

Šiuo metu Kotryna naujus iššūkius įgyvendina jau Lietuvoje. „Pasiilgau namų ir noriu prisidėti prie savo šalies gerovės, teigiamų pokyčių visuomenėje, patrauklios investicijoms ir turizmui Lietuvos įvaizdžio kūrimo“, – pasakoja Kotryna Stankutė– Jaščemskienė, vykdančioji organizacijos „Globalios Lietuvos lyderiai“ (GLL) („Global Lithuanian Leaders“) prezidentė.

Visiems savo ateitį ir studijas planuojantiems jaunuoliams Kotryna linki: „Nenustokit ieškoti savęs ir jus uždegančios veiklos, būkit atviri iššūkiams, galimybėms ir pasauliui!”