MicrosoftTeams-image_3.pngBalandžio 14 ir 16 dienomis Vilniaus universiteto Kauno fakulteto (VU KnF) studijų programos Audiovizualinis vertimas dėstytojos doc. dr. Jurgita Kerevičienė ir dr. Jurgita Astrauskienė vedė mokymus „Subtitravimas: galimybės ir iššūkiai“ LRT darbuotojams. 

Mokymų metu dr. J. Astrauskienė supažindino LRT darbuotojus su audiovizualiniu vertimu (toliau AVV), pristatė AVV būdus, įvertino AVV terminų variantiškumą, nurodė techninius subtitravimo parametrus, diskutavo apie kultūrinių realijų ir nenorminės leksikos perteikimą.

Doc. dr. J. Kerevičienė pasidalijo žiniomis apie AVV kūrinių šnekamosios kalbos perteikimo subtitruose specifiką ir aptarė subtitrams taikomus teksto kalbinės informacijos segmentavimo aspektus. Taip pat LRT darbuotojus mokė pagrindinių audiovizualinio turinio perteikimo subtitruose principų, apžvelgė teksto glaudinimo strategijas.

Tam, kad mokymų dalyviai geriau įsisavintų teorinę medžiagą, dėstytojos dalinosi įžvalgomis apie konkrečius subtitravimo atvejus, aptarė televizijoje rodytų filmų ir laidų subtitruotus pavyzdžius, pasidalino gerąja patirtimi, kaip kokybiškai rengti subtitrus su subtitravimo programa. Taip pat pristatė subtitravimą kurtiesiems ir neprigirdintiems bei šio AVV būdo specifiką ir reikalavimus.

Mokymuose buvo kalbama ne tik apie vertėjų darbo iššūkius, bet ir vertėjo atsakomybę bei įvairialypę subtitrų naudą. Pasak dr. J. Astrauskienės, skaitydamas subtitrus kitatautis žiūrovas gali mokytis lietuvių kalbos, plėsti savo žodyną, vaikams tai galimybė išmokti labiau koncentruoti dėmesį, stiprinti skaitymo įgūdžius, todėl ypač svarbu atsakingai ir kokybiškai paruošti subtitrus.

Doc. dr. J. Kerevičienė įvardijo subtitrų segmentavimo problemas, kurias išsprendus palengvinamas skaitymo ir teksto suvokimo procesas. Kauno fakulteto dėstytojos teigimu, vertėjai turėtų vadovautis tam tikromis segmentavimo taisyklėmis, pavyzdžiui, neperkrauti subtitruojamo teksto sudėtingais žodžiais, atkreipti dėmesį į teksto prasminio vieneto skaidymą, atsižvelgti į tikslinės auditorijos amžių ir poreikius.

Mokymų dalyviai puikiai įvertino mokymus, jų teikiamą naudą ir skatino dėstytojas apsvarstyti lietuviškų subtitravimo gairių rengimą, kurios ateityje „galėtų virsti parankine knyga dirbantiems su subtitrais“. „Atvėrėte man akis – supratau, koks tai įdomus ir platus mokslas, – džiaugėsi kita mokymuose dalyvavusi LRT darbuotoja ir davė dėstytojoms patarimų: – Siūlyčiau populiarinti šią profesiją, aš pati nieko iki šiol nežinojau. Ir siūlyčiau daugiau apie tai viešai kalbėti, nes matantys ir girdintys žmonės nesuvokia, kaip audiovizualinis turinys turi būti perteikiamas klausos ar regos negalią turintiems žmonėms“. VU KnF dėstytojos viliasi, kad šie mokymai bus prasmingo dialogo pradžia, kuri paskatins tolimesnį bendradarbiavimą siekiant tobulinti subtitravimo praktiką Lietuvos televizijoje.

 

biblioteka_vu_khf.pngLR Vyriausybei sušvelninus dalį karantino sąlygų Lietuvoje, VU biblioteka mažina kai kuriuos ribojimus, kurie buvo įvesti siekiant apsisaugoti nuo COVID-19 plitimo.

Nuo balandžio 15 d. VU bibliotekos atidaro skaityklas, kuriose bus leidžiama dirbti iš anksto užsiregistravusiems (-ioms) VU bendruomenės nariams (-ėms).

Lankymosi VU KnF bibliotekos skaitykloje taisyklės

  • Norint dirbti skaitykloje, reikalinga išankstinė darbo vietos rezervacija elektroninėje registracijos formoje:  https://doodle.com/poll/89uam5958w7hhxd7 
  • Registruojantis būtina nurodyti: vardą, pavardę, Vilniaus universiteto ID, datą ir laiką.
  • Skaitykloje vienu metu galės dirbti ne daugiau kaip 2 asmenys. Be to, bibliotekoje bus aptarnaujami tik apsaugines kaukes ar kitas apsaugines veido priemones dėvintys lankytojai.
  • Apsilankymų trukmė gali būti ribojama.

Leidinių skolinimasis

  • Leidiniai ir toliau skolinami tik nekontaktiniu būdu, todėl rekomenduojama juos užsakyti Virtualioje bibliotekoje ir atsiimti tam paruoštose vietose. Apie paruoštą užsakymą vartotojai bus informuojami el. laišku į VU pašto dėžutę.

Kita aktuali informacija

  • Kauno fakulteto biblioteka dirba darbo dienomis nuo 9.00 iki 17.00 val. (pietūs nuo 12.00 iki 12.45 val.).
  • Vis dar neteikiamos dokumentų kopijavimo bei spausdinimo paslaugos.
  • Jeigu esate VU bendruomenės narys ir dokumentas ar jo dalis jums reikalinga moksliniam darbui, kreipkitės dėl dokumento dalies (iki 50 psl.) suskaitmeninimo į fakulteto dalyko bibliotekininką.
  • Jeigu norite pasikonsultuoti dėl informacijos paieškos savo mokslinio darbo rašymui, kreipkitės į fakulteto dalyko bibliotekininką.

Išsamesnė informacija čia.

rring-colour.png2021 m. balandžio 19–20 dienomis vyks baigiamoji HORINZON 2020 projekto RRING, kurį vykdė ir Vilniaus universiteto Kauno fakulteto (VU KnF) Socialinių mokslų ir taikomosios informatikos instituto (SMTII) mokslininkių grupės Organizacijų etika ir socialinė atsakomybė atstovės, konferencija.

KnF mokslininkų grupė dalyvavo vykdant Europos Sąjungos finansuojamos programos HORIZON 2020 projektą „Pasaulinė atsakingų mokslinių tyrimų ir inovacijų tinklaveika“ (angl. Responsible Research and Innovation Networking Globally, RRING). Prie projekto vykdymo prisidėjusi KnF mokslininkų grupės vadovė docentė Aurelija Novelskaitė kartu su docentėmis Raminta Pučėtaite ir Rasa Pušinaite-Gelgote bei dokt. Laura Bagočiūne atliko mokslinius tyrimus, kuriais buvo siekiama geriau suprasti, kaip skirtinguose pasaulio regionuose vykdomi moksliniai tyrimai ir inovacinės veiklos, kokią vietą šiose veiklose užima etika.

Pasak doc. Aurelijos Novelskaitės, grupės atlikti tyrimai prisidėjo prie požiūrių į etiką ir etikos praktikų moksliniuose tyrimuose ir inovacinėse veiklose tendencijų atskleidimo skirtinguose Jungtinių tautų apibrėžtuose pasaulio regionuose – t. y. Europos ir Šiaurės Amerikos, Lotynų Amerikos, Azijos, Afrikos, Arabų šalyse.

Nuotolinio susitikimo metu bus pristatomi projekto RRING rezultatai ir tolimesnės tinklaveikos planai pasauliniu mastu. Daugiau informacijos apie konferenciją rasite čia.

Renata_copy.jpgValstybės saugumo departamentas, neseniai visuomenei pristatęs grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą, teigia, kad 2020 m. netrūko kibernetinių atakų, ne kartą įsilaužta į institucijų interneto puslapius, o siuntinėjant suklastotus laiškus platinta melaginga informacija. Vilniaus universiteto (VU) ekspertai taip pat atkreipia dėmesį, kad per COVID-19 pandemiją išaugo kibernetinio šnipinėjimo grėsmė. Ypač tuo naudojasi nacionalinių valstybių remiamos kibernetinės grupuotės, vykdančios kibernetines atakas į kitų šalių valdžios, nacionalinį saugumą užtikrinančias institucijas, energetikos ir kitas strategines įmones

VU Kauno fakulteto mokslo darbuotojos dr. Renatos Danielienės teigimu, vienas iš tokių nacionalinių valstybių remiamų grupuočių tikslų – išgauti kuo daugiau konfidencialios informacijos iš kitos šalies institucijų, tam tikrų verslo organizacijų ar mokslo įstaigų, atliekančių aktualius mokslinius tyrimus, kuriančių naujus ar tobulinančių esamus išradimus. Tokių grupuočių veikla, mokslininkės manymu, kelia didelę grėsmę organizacijoms, naudojančioms prie interneto prijungtas strategines informacines sistemas.


„Anksčiau kitose šalyse kibernetinių grupuočių įvykdytos atakos rodo, kad tikslas gali būti ne tik valstybinis ar pramoninis šnipinėjimas, bet ir bandymas pakenkti kokiai nors veiklai, pavyzdžiui, Amerikoje vykdytos atakos rinkiminių kampanijų metu. Tuomet bandyta įsilaužti į aukštų pareigūnų paskyras, paviešinti slaptą informaciją siekiant formuoti gyventojų nuomonę tam tikra linkme arba atkeršyti už kritiškus pasisakymus prieš tą šalį, iš kurios galimai vykdoma ataka“, – tvirtina dr. R. Danielienė.

VU Matematikos ir informatikos fakulteto docentas Linas Bukauskas antrina kolegei ir sako, kad šiuo metu dažniausiai pastebima tendencija – informacijos manipuliavimas panaudojant socialinės inžinerijos atvejus, kai nedraugiškų šalių elektroninė erdvė pasitelkiama savo tikslams pasiekti.

Populiariausi-slaptažodžiai-1024x576.jpg„Tokiais atvejais siekiama įvilioti į pinkles socialinės inžinerinės atakos būdu. Pavyzdžiui, piliečiai gauna kvietimus į renginius ar konferencijas, kurios vyksta nedraugiškoje šalyje, neretai netgi visiškai apmokamos. Susidomėję po truputį gali būti įtraukti į veiklą, kuri gali būti antivalstybinė – atskleisti mokslines, valstybines ir technologines paslaptis. Pasinaudojant informacija tikrinamas žmogaus budrumas. Reikia atsiminti, kad nieko nemokamo nebūna, dažniausiai būna paslėptas koks nors tikslas“, – perspėja doc. L. Bukauskas.

Taikiniai – valstybinių institucijų ir žiniasklaidos svetainės

VU mokslininkai, vertindami už Lietuvos saugumą atsakingų institucijų ataskaitas ir neseniai žiniasklaidoje nuskambėjusius atvejus, pažymi, kad daugėja informacinių kibernetinių atakų, nukreiptų prieš Lietuvą. Ekspertų teigimu, galima išskirti kelis su kibernetiniu saugumu sietinus elementus – tai duomenų praradimai, manipuliavimas informacija ir kibernetinio saugumo pažeidžiamumas, pasinaudojimas šiuo pažeidžiamumu valstybės ar kritinės infrastruktūros sistemose.

Neretai taikiniais tampa valstybinių institucijų ir žiniasklaidos svetainės, kuriose nusikaltėliai paskelbia melagingą informaciją, siekdami sukompromituoti pačias organizacijas ir formuoti tam tikrą gyventojų nuomonę. Nacionalinio kibernetinio saugumo centro duomenimis, vien 2020 m. gruodį buvo įsilaužta į 22 viešojo sektoriaus svetaines. Didžioji dalis svetainių priklausė Lietuvos savivaldybėms. Įsilaužus į svetaines buvo skelbiama melaginga informacija.

Dr. R. Danielienės teigimu, Lietuva nėra išskirtinė šalis – su panašiomis problemomis susiduria daugelis valstybių. „2020 m. paskelbtoje Estijos žvalgybos tarnybos ataskaitoje pabrėžiama, kad kiekvienas gali tapti atakos dalyviu, kadangi įsilaužėliai, ieškodami silpniausių grandžių ir aptikę, pavyzdžiui, nepakankamai apsaugotą įrenginį, įtraukia jį į kibernetinės atakos infrastruktūrą – taip tampama nusikalstamos veiklos dalimi“, – pažymi VU mokslininkė.

Achilo kulnas – žmogiškosios klaidos

Vertindamas kibernetinio saugumo situaciją doc. L. Bukauskas išskiria naudojimąsi 2020 m. viešojoje erdvėje vyravusiomis netiesioginėmis žmogiškosiomis klaidomis. Žmogiškosios klaidos paliekamos sistemų kūrimo arba diegimo metu, pamirštama saugiai apdoroti kintamuosius ar sukuriami silpni prisijungimo slaptažodžiai. Pasinaudojant šiomis klaidomis nutekinami duomenys, taip pat naudojamasi žmonių bendrinamais failais ar programinių sprendinių klaidomis.

„Dažniausiai bandoma įsilaužti ir perimti slaptažodžius, išnaudoti pažeidžiamas sistemas įvairiems užkrėstiems kompiuterių tinklams (angl. botnets) paleisti. VU Kibernetinio saugumo laboratorijoje pasitelkiame tinklo srautų jutiklius, kurie stebi nelegalius prisijungimus. Šie jutikliai rodo įsilaužėlių aktyvumą ir naudojamus slaptažodžius. Tokio tipo automatizuotos atakos ieško nesaugių sistemų ar žmogaus paliktų pažeidžiamų vietų, tikrinamas budrumas. Pavyzdžiui, pavienė sistema „ramesnėmis“ savaitėmis sulaukia vidutiniškai 200 nelegalių įsilaužimų, o kartais šie skaičiai pasiekia tūkstantį ir daugiau“, – sako doc. L. Bukauskas.

Siekiant išvengti žmogiškųjų klaidų kibernetinio saugumo srityje, būtina tobulinti specialistų, atsakingų už kibernetinį saugumą, kompetencijas. VU Kibernetinio saugumo laboratorijoje mokslininkai įgyvendina keletą projektų, kurių metu ne tik kuriamos metodikos, padėsiančios identifikuoti ankstyvas kibernetinio saugumo rizikas, bet ir gerinamos kibernetinio saugumo specialistų kompetencijos.

Vienkartinių investicijų nepakanka

Gyventojai vykstant kibernetinėms atakoms gali patirti įvairių padarinių: nuo atjungto energijos tiekimo iki pavogtų asmeninių duomenų, finansinių nuostolių. Tuo tarpu įmonės, į kurias įsilaužiama, gali būti atjungiamos nuo savo kritinių sistemų, pavagiami jų pačių, jų klientų ir partnerių konfidencialūs duomenys, patiriami finansiniai nuostoliai dėl negalėjimo teikti paslaugas. Be to, joms gali būti skiriamos baudos už paviešintus konfidencialius duomenis, prarandama reputacija, klientų pasitikėjimas, o jam susigrąžinti gali prireikti nemažai pastangų.

Anot dr. R. Danielienės, kibernetiniai nusikaltėliai, ar tai būtų organizuotos grupuotės, ar pavieniai programišiai, ne tik nuolatos ieško pažeidžiamų vietų informacinėse sistemose ar infrastruktūroje, bet ir vienaip ar kitaip naudojasi žmonių patiklumu.

„Nagrinėjant įvykdytas atakas pastebimos tokios pagrindinės problemos kaip saugumo spragos infrastruktūroje, kibernetinės prevencijos, kibernetinio saugumo vadovų ir personalo žinių, lyderystės kompetencijų trūkumas. Dažnai organizacijoje nebūna informacijos saugumo politikos arba jos nesilaikoma, o susidūrus su kibernetiniu incidentu – nežinoma, kaip į jį reaguoti. Be to, organizacijos vis dar nepakankamai dėmesio skiria reguliariems kibernetinio saugumo ir sąmoningumo didinimo mokymams“, – sako dr. R. Danielienė.

Mokslininkės įsitikinimu, norėdamos sumažinti kibernetinių įsilaužimų riziką, organizacijos turi imtis nuoseklių ir kompleksiškų priemonių, organizacijos viduje įdiegti kibernetinio saugumo kultūrą ir jos laikytis, o vadovai ir atsakingi asmenys turi nuolat domėtis kibernetinio pasaulio tendencijomis ir atitinkamai reaguoti imdamiesi tam tikrų saugumo priemonių. „Šiame informacinių technologijų pasaulyje nepakanka vieną kartą investuoti į IT infrastruktūrą. Dabar organizacijos turi nuolatos skirti lėšų tiek infrastruktūrai atnaujinti, tiek kibernetinėms rizikoms valdyti“, – pabrėžia VU Kauno fakulteto mokslo darbuotoja dr. R. Danielienė.

Nė viena sistema neišvengia atakų

Doc. L. Bukausko manymu, visos sistemos, kad ir kokios jos būtų, kada nors patirs kibernetinį incidentą. Anot mokslininko, kibernetinis saugumas yra nuolatinis darbas, kadangi šiandien naudojamos technologijos neturi šiuo metu žinomų pažeidžiamų vietų, bet apie jas sužinoma vėliau.

„Svarbu nuolatos rūpintis kibernetinio saugumo incidentų stebėsena, programinių sprendinių atnaujinimu, stebėti aplinką, kas tavimi domisi kaip organizacija. Pavyzdžiui, jei pamatote, kad sulaukėte 1000 užklausų iš skirtingų IP adresų su panašiu užklausimu, jau reikia susirūpinti savo saugumu ir stebėti, ieškoti, kur yra pažeidžiamų vietų. Kibernetinio saugumo specialistai nuolat stebi duomenų pažeidžiamumo bazes, kuriose nebūna paviešinamas pažeidžiamumas, bet tik įvardijama, kad produktas x yra pažeidžiamas. Jie dalyvauja grėsmių dalijimosi tinkluose, kurie padeda gauti ankstyvą informaciją apie vykstančios atakos šablonus ar atakuojančiųjų savybes“, – pasakoja doc. L. Bukauskas.

VU Matematikos ir informatikos fakulteto dėstytojas dar kartą primena, kad kibernetinių saugos incidentų išvengti siekiančios organizacijos privalo periodiškai atnaujinti programinius sprendinius, keisti slaptažodžius ar papildomai naudoti dviejų faktorių autentifikaciją. Sistemų tinklų administratoriai taip pat turėtų vengti taikyti populiariuosius slaptažodžius, kuriuos lengva atspėti.

Stebėti, anot eksperto, reikia ne tik įmonės naudojamų sistemų pažeidžiamumą, bet ir tai, kokiomis programomis, platformomis darbuotojai naudojasi darbo metu, ypač jei asmeniniai įrenginiai, tokie kaip mobilieji telefonai ir planšetės, įleidžiami į organizacijos tinklą. Būtina ugdyti ir darbuotojų gebėjimus vertinti naudojamų programų saugumą. Stebėti reikia ir kokios programos, mobiliosios programėlės ar interneto naršyklių plėtiniai lengvesniam slaptažodžių įsiminimui yra naudojami organizacijoje, nes kartais susiduriama su pertekliniu teisių reikalavimu ar saugomi net pilnateksčiai slaptažodžiai ne Europos Sąjungoje valdomose sistemose.

Mokslininkas atkreipia dėmesį ir į technologijų kūrėjų startuolių kuriamų mobiliųjų programėlių saugumą. Pasak mokslininko, startuoliai turėtų daugiau dėmesio skirti kuriamų produktų saugumui, laikytis saugaus programavimo reikalavimų.

„Startuoliai pritaiko naujausias technologijas, bet labai dažnai pamiršta atlikti kibernetinį saugumą užtikrinančius testavimus, ne visada laikosi saugaus programavimo reikalavimų. Tokių įmonių pagrindinis tikslas yra kuo greičiau pagaminti produktą, kartais neskiriant reikalingo dėmesio sukurto produkto saugumui. Kuriant sistemas neretai dalyvauja jauni žmonės, kurie dar gali ir neturėti pakankamai patirties saugumo požiūriu, o išmokti saugiai programuoti yra rimtas užsiėmimas, reikalaujantis ir patirtimi grįstų specifinių žinių“, – teigia doc. L. Bukauskas.

su_diplomais.jpgVienas didžiausių iššūkių, su kuriais susiduria kiekvienas studentas – tai baigiamojo darbo rengimas. Dažnai kyla klausimų, susijusių su temos formuluote, teorijos paieška ir kitais dalykais. Todėl patarimai tų, kurie jau turi darbų rašymo ar vadovavimo patirties, gali padėti suprasti, į ką derėtų atkreipti dėmesį, ir išvengti nesklandumų. Tad kaip prašyti apdovanojimo vertą baigiamąjį rašto darbą? Į klausimą sutiko atsakyti Vilniaus universiteto Kauno fakulteto (VU KnF) antrosios pakopos studijų programų absolventės Dovilė Peseckienė (Meno vadyba), Indrė Višinskaitė (Audiovizualinis vertimas) ir jų baigiamųjų rašto darbų vadovės Kauno fakulteto profesorės Virginija Jurėnienė ir Jadvyga Krūminienė.

Reikalingi įgūdžiai formuojami nuo studijų pradžios

Lietuvos mokslų akademijos (LMA) premiją už geriausius aukštųjų mokyklų mokslinius darbus humanitarinių mokslų srityje laimėjusios studijų programos Audiovizualinis vertimas absolventės I. Višinskaitės teigimu, svarbiausi veiksniai, kurie padėjo parašyti kokybišką darbą ir vystyti mokslinę veiklą, – tai kantrybė, kritinis mąstymas, analitiniai gebėjimai ir pomėgis skaityti. Minėtus įgūdžius magistrė ugdė jau nuo magistro studijų Kauno fakultete pradžios.

„Manau, kad studijos neabejotinai turėjo įtakos mano gebėjimams mokslinių tyrimų srityje, nes ten ir pradėjo formuotis įprotis skaityti kuo daugiau šaltinių, pritaikyti kritinį mąstymą ir perteikti informaciją struktūrizuotai bei nuosekliai. Perskaičius galybę mokslinių straipsnių, tampa daug paprasčiau išsigryninti savo tyrimą, t. y. iškelti tikslus, išsirinkti metodą, medžiagą ir t. t.“, – teigia LMA premijos laureatė I. Višinskaitė.

KnF absolventei Indrei pritaria ir socialinių mokslų srityje LMA premiją laimėjusi studijų programos Meno vadyba absolventė D. Peseckienė, kuri teigia, kad svarbu ne tik kritinis, analitinis mąstymas, bet ir motyvacija, kūrybiškumas, smalsumas, darbštumas, kantrybė, kompiuterinis raštingumas bei gebėjimas planuoti laiką.

Socialinių mokslų ir taikomosios informatikos instituto profesorė Virginija Jurėnienė, dėstanti studijų programoje Meno vadyba, taip pat užsiminė apie laiko planavimą: „Antrosios pakopos studijose nėra nemotyvuotų studentų. Didžiausia problema yra laiko valdymas, nes dauguma studentų ne tik studijuoja, bet ir dirba.“

Kitus svarbius veiksnius, reikalingus studijuojančiam bei siekiančiam parašyti išskirtinį mokslinį darbą, vardija Kalbų, literatūros ir vertimo studijų instituto profesorė Jadvyga Krūminienė, dėstanti studijų programoje Audiovizualinis vertimas: „Svarbiausia – atsakomybė. Tikrai vertingo mokslinio darbo (ypač taikančio literatūrologinę metodologiją) taip lengvai nesutalpinsi į suskaidyto laiko grafiko rėmus. Reikalingas įkvėpimas. Viskas turi susigulėti, išsikunkuliuoti ir tada išsiveržti. Ugnikalnio principas.“

Studento ir darbo vadovo bendrystės rezultatas – kokybiškesnis baigiamasis darbas

Tiek Kauno fakulteto absolventės, tiek jų darbų vadovės tvirtina, kad kokybiškų rezultatų galima pasiekti tik bendradarbiaujant. Tiesa, susitikimas su dėstytojais ir būsimais darbų vadovais įvyksta pirmaisiais studijų metais, todėl pakanka laiko vieniems kitus pažinti, dalytis idėjomis ir atrasti ypač dominančią sritį.

Profesorės V. Jurėnienės teigimu, lengviau baigiamuosius darbus parašo tie studentai, kurie nuo studijų pradžios įsitraukia į mokslinę veiklą – atlieka tyrimus, o vėliau juos pristato nacionalinėse ir tarptautinėse konferencijose. Pirmieji savarankiški mokslo atradimai studentui sukelia pasitenkinimo jausmą ir įkvepia į išsikeltą darbo tikslą pažiūrėti dar giliau ir novatoriškai, taigi atsiranda aktyvesnis bendradarbiavimas su vadovu. Todėl studentams itin naudinga teikti projektų paraiškas LMT vasaros studentų mokslinei praktikai ir įgyti patirties, kuri pravers rašant mokslinius darbus.

Darbo vadovo žinios ir patirtis, anot D. Peseckienės, praverčia viso darbo proceso metu. Pradžioje jis įvertina norimas analizuoti problemas, nes mato platesnį kontekstą; tuomet suveria jas ant vienos ašies ir neleidžia nukrypti; dalijasi ne tik fiziniais ištekliais (skiria laiko ir energijos teikdami patarimus), bet ir savo simboliniu kapitalu (dalijasi nuveiktais darbais, kontaktais).

Absolventei pritaria profesorė V. Jurėnienė: „Dėstytojo ir studento požiūris į darbą ir „bendradarbystė“ yra vienas iš svarbių faktorių, lemiančių puikų galutinį rezultatą. Vadovas turi ne tik reikalauti iš studento, bet ir padėti patarimais, pasiūlymais, o kartais tiesiog išklausyti prie puodelio kavos. Kiekviena konsultacija gali tapti postūmiu kokybiškesniam darbui parašyti.“

Studijų programos Audiovizualinis vertimas absolventės I. Višinskaitės teigimu, darbo vadovas yra savotiškas vedlys, kuris pasuka tinkama linkme ir neleidžia nuo jos nukrypti, užduoda kritinius klausimus, prašo pagrįsti vieną ar kitą teiginį.

Vadovo kaip vedlio palyginimui pritaria ir I. Višinskaitės baigiamojo darbo vadovė profesorė J. Krūminienė, atkreipdama dėmesį į tai, kuo pasižymi studentai, kurie ryžtasi bendradarbiauti ir siekia parašyti kuo kokybiškesnį darbą: „Aš, kaip tas anglų poeto S. T. Coleridge'o Senasis Jūrininkas, nesunkiai atpažįstu potencialius mokslinių nuotykių dalyvius. Studentus, kurie ryžtasi rašyti baigiamąjį darbą, t. y. leistis į mokslinių tyrimų kelionę, mano vedini, vadinčiau drąsiais, nes jie žino, kad jų laukia iššūkiai ir sunkus darbas. Ne kiekvienas studentas gali atlaikyti mokslinės patirties svaidymąsi idėjomis, čia reikia moksliškai pagavių antenų. Džiaugiuosi, kai tokių atsiranda.“

Kaip jau minėta, baigiamasis darbas yra studento ir darbo vadovo bendrystės rezultatas, todėl, pasak profesorės J. Krūminienės, mokslinio darbo rašymo procesas dažnai perauga akademines ribas – studentas ir mokslinis vadovas, jei ši veikla nėra mechaniškai atliekama, tampa šeima.

Patarimai studentams, siekiantiems parašyti kokybiškus darbus

Viena svarbiausių užduočių, kurią turi išspręsti studentas, – tai darbo pavadinimas. Kaip randasi temos formuluotė? Apie tai užsimena profesorė J. Krūminienė: „Taiklus, provokatyvus darbo pavadinimas, kaip nuolat kartoju studentams, yra pusė darbo. Todėl pirmiausia skatinu susirasti įdomią, vertą mokslinio tyrimo empirinę medžiagą, o tada ieškome metodinės prieigos.“

Studentai, rašantys baigiamuosius darbus, įprastai susiduria su tam tikromis problemomis, pavyzdžiui, nesupranta, kaip analizuoti pasirinktą empirinę medžiagą. Žinodamos šią problemą, Kauno fakulteto dėstytojos prašo nedelsti ir kreiptis į darbo vadovą. „Nereikėtų vadovo bijotis – ir tokių atvejų pasitaiko. Tuomet delsiama, bendravimas nevyksta, paskui paaiškėja, kad be reikalo nuogąstauta, o laiko darbui pataisyti lieka tik keletas dienų ir naktų“, – tvirtina profesorė J. Krūminienė ir duoda dar vieną patarimą, paveldėtą iš savo mokslinio vadovo profesoriaus šekspyrologo Algio Tomo Geniušo: „Susitelkus į mokslinį bet kurios studijų pakopos tyrimą, tiek studentui, tiek vadovui derėtų užmiršti patį save; suvokti, kad svarbiausias studento-vadovo-darbo trejybėje yra pastarasis narys.“

Profesorė V. Jurėnienė pritaria kolegei ir teigia, kad mokslinis vadovas visada padės studentui, susidūrusiam su iššūkiais atliekant tyrimą ir rašant darbą, o taip pat skatina įsidėmėti svarbiausius patarimus, kurie padės pasiekti itin gerų rezultatų: „Prisijunkite prie studijų programoje veikiančių mokslininkų grupių ir pradėkite mokslinį tiriamąjį darbą. Taip įgysite patirties; žinokite, kokią problemą norite tirti arba apie ką norėtumėte rašyti baigiamąjį darbą; tada įsigilinkite į rašomą temą ir tikėkite tuo, ką rašote; skaitykite kuo daugiau mokslinės literatūros rašoma tema; pradėję darbą būtinai kelkite kuo daugiau klausimų ir ieškokite į juos atsakymų, kad pajustumėte tyrimų ir atradimų džiaugsmą.“

Daugiau apie Kauno fakulteto absolvenčių baigiamuosius darbus skaitykite:
https://www.knf.vu.lt/aktualijos/2746-lma-apdovanojimai-iteikti-kauno-fakulteto-absolventems