Pravardė – įžeidimas ar pripažinimo ženklas?
Pravardės jų turėtojams ne visuomet kelia maloniausius jausmus, tačiau pravardžių kilmės tyrimai atskleidžia, kad taip dažniausiai siekiama apibūdinti žmogų pagal jo individualius bruožus. Neretai pravardės būna net reikšmingesnės nei vardai, nes atskleidžia asmens išskirtinumą, padeda atskirti bendravardžius ar bendrapavardžius. Pravardes tiriančios Vilniaus universiteto Kauno fakulteto mokslininkės doc. Ilona Mickienė ir doc. Rita Baranauskienė atkreipia dėmesį, kad jos gali būti net paveldimos ir egzistuoti ilgiau nei pats pravardės turėtojas.
Pravardę galima paveldėti
Pravardės laikomos specifine vardų klase, kuriama pačių kalbos vartotojų neoficialioje aplinkoje. Tradiciškai lietuvių pravardės buvo analizuojamos pagal regionus, daugiausia dėmesio kreipiant į įvairaus amžiaus kaimo gyventojų vartojamas pravardes. Todėl mokslininkės, tęsdamos susiklosčiusią pravardžių tyrimo tradiciją, išnagrinėjo per 780 pravardžių, surinktų Jurbarko apylinkėse, Veliuonos punkte (vienoje seniausių Lietuvos gyvenviečių), struktūros, semantikos ir metaforizacijos aspektais. Panaudojus miestelio mokyklos muziejuje saugomą medžiagą ir palyginus ją su dabar vartojamomis pravardėmis pastebėta, kad analizuotame krašte kai kurios pravardės yra paveldimos. „Jos teikiamos ne tik pagal tėvų̨, bet ir pagal senelių veiklą, pravardes, pavardes. Taip pravardės perduodamos iš kartos į kartą, todėl galima teigti, kad jos gyvuoja ilgiau, nei gyvena pats pravardės turėtojas“, – rašo doc. I. Mickienė ir doc. R. Baranauskienė tyrime „Veliuonos apylinkių gyventojų pravardės: onomasiologinė motyvacija“.